BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Stabdyti nusikaltimą - 70 000 lietuvių priverstinį išnaudojimą – drąsią iniciatyvą įgyvendins ir LAT pirmininkas R.Norkus

Parašė topgunforum | 2018-01-07 11:00

Perspausdinta iš portalo “Laisvas laikraštis”

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=5510:stabdyti-nusikaltima-70-000-lietuviu-priverstini-isnaudojima-drasia-iniciatyva-igyvendins-ir-lat-pirmininkas-r-norkus&catid=33&Itemid=141


Kiekvienais metais ne mažiau kaip 70 tūkstančių darbuotojų Lietuva eksportuoja į užsienį įvairiam darbui. Lietuviai masiškai komandiruojami atlikti medicinos, tarptautinių pervežimų ir statybos paslaugas. Pigios darbo jėgos invaziją į užsienio šalis kitų valstybių institucijos ir verslai vertina kaip lietuvių priverstinį išnaudojimą darbui. Toks išnaudojamų žmonių „eksportas“ reiškia nusuktas milijonines pinigų sumas, kadangi mūsų darbuotojai gauna tik nedidelę dalį darbo užmokesčio. Be to realiai nesumokami mokesčiai nuo užsienyje gautų pajamų.

„Sodra“ išduoda pažymas apie tai, kad už laikinam darbui į Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės šalis siunčiamus darbuotojus socialinio draudimo įmokos mokamos Lietuvoje. 2017 metais iki lapkričio 1 dienos, „Sodra“ sulaukė 69,1 tūkst. prašymų išduoti pažymas darbuotojams, siunčiamiems dirbti į Europos šalis. Be to, „Sodra“ teigia, kad realus komandiruojamų darbuotojų skaičius gali būti net didesnis (informacijos šaltinis:15min.lt).

Portalas „Laisvas laikraštis“ jau rašė, kad 2017 m. lapkričio 23 d. teksto autorius kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) pirmininką Rimvydą Norkų dėl Švedijoje išnaudotos vilnietės medikės kasacinės bylos tolesnės eigos. Primenu, kad 2017 m. birželio 30 d. LAT civilinių bylų teisėjų kolegija išnagrinėjo vilnietės medikės iškeltą bylą skandinavų bendrovei - nutarties Nr. 3K-3-306-248/2017. Autorius atliko išsamią finansinę-teisinę minėtos bylos analizę ir informavo LAT pirmininką apie tai, kad byloje yra duomenų apie galimus finansinius pažeidimus, susijusius su žmonių priverstiniu išnaudojimu darbui Švedijos Karalystėje.

2017 m. gruodžio 4 d. gavau LAT pirmininko Rimvydo Norkaus atsakymą. Teismo pirmininkas raštu informavo: „Siekiant kuo operatyviau patikrinti Jūsų rašte keliamus galimus mokesčių slėpimo atvejus, Jūsų 2017 m. lapkričio 23 d. pareiškimas (su lydinčia medžiaga) persiųstas Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.“ Į mano reikalavimą iškelti drausmės bylas medikės kasacinę bylą šališkai išnagrinėjusiems LAT teisėjams Janinai Januškienei, Birutei Janavičiūtei ir Andžej Maciejevski pirmininkas Rimvydas Norkus rašte atsakė, kad ŠIUO METU teisėjams iškelti drausmės bylą pagrindo nėra.

Tačiau, autorius mano, jog po minėtų aukščiausios kvalifikacijos teisėjų kojomis jau dreba žemė, kadangi pastarieji, nagrinėdami medikės kasacinį skundą, tiesiogiai susijusį su priverstiniu išnaudojimu darbui, dėl visiškai neaiškių priežasčių kasacinės bylos nutartyje nepasisakė dėl galimo mokesčių slėpimo fakto bei nepanoro įžvelgti požymių galimos nusikalstamos veikos, numatytos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnyje – vertimas asmenį dirbti tam tikrą darbą pasinaudojant žmogaus priklausomumu ir atimant jam galimybę priešintis.

Šiuo atveju ir Generalinė prokuratūra dabar turi galimybę prisidėti prie autoriaus iniciatyvos. Gindama viešąjį interesą prokuratūra nieko nelaukdama (įstatymas nereikalauja nukentėjusio asmens pareiškimo) savo iniciatyva gali pradėti ikiteisminį tyrimą dėl medikų išnaudojimo priverstiniam darbui pareiškiant prokuroro reikalavimą remiantis minėtos kasacinės bylos medžiaga.

Dirbusi skandinavų bendrovėje slaugytoja portalui 15min.lt teigė, kad jos atveju Lietuvoje slaugytojos buvo įdarbintos vos pusės etato krūviu. Taigi jei įmonė kurį laiką nerasdavo joms darbo Skandinavijoje, slaugytojos gaudavo net mažiau nei minimalų lietuvišką atlyginimą. Moteris pasakojo, kad skandinavai dienpinigius ir siuntimą į komandiruotes kartais naudojo ir kaip gąsdinimo bei spaudimo instrumentą. „Tarkim, tie žmonės, kurie jau kurso metu kėlė kažkokį nepasitenkinimą… Yra tiesiog grasinama, kad tu sėdėsi namuose, kad tu neišvažiuosi į projektą, tu turėsi pusę etato darbo ir turėsi mažiau nei minimalią algą Lietuvoje ir tiesiog tu sėdėsi ir lauksi. Ir yra buvę tokių atvejų, kada tu negali nutraukti sutarties, nes tada mokėsi pinigus, o tu sėdi pusę metų ant lagaminų, lauki skambučio, kada tau pasakys, kad tu išvažiuoji į projektą“, – pasakojo moteris.

Norvegijos žiniasklaida skelbia, kad norvego Nilso Paulseno bendrovės „Orange Helse“ ir „Orange Personal“ nuo 2008 metų Norvegijoje ir Švedijoje darbina medikus iš Lietuvos, Latvijos, Slovakijos ir Vengrijos. 15min.lt savo tyrime atskleidė, kad lietuviai susidūrė su nepavydėtinomis gyvenimo sąlygomis ir griežtais įsipareigojimais. Gyvenimas mažuose kambarėliuose, stresas ir psichologinis spaudimas, įsipareigojimas dvejus metus neišeiti iš įmonės ir gresiančios skausmingos finansinės sankcijos, draudimas kalbėti apie darbo sąlygas su kitais.

Tačiau tai nėra tik norvego Nilso Paulseno problema – komandiruočių principu užsienyje dirbančių lietuvių gali būti dešimtys tūkstančių. Verslininkai naudoja tokią schemą įvairiose šalyse įdarbindami lietuvius – siunčia juos į komandiruotes. Tai reiškia, kad lietuvaičių gautas atlyginimas sudarytas iš dviejų dalių: darbo užmokestis ir dienpinigiai už komandiruotes. Šiuo atveju dienpinigiai gali sudaryti didelę dalį darbuotojų darbo užmokesčio, o nuo dienpinigių nemokami mokesčiai valstybei. Darbo užmokesčio mokėjimas dienpinigiais gali padaryti nuostolių darbuotojui ateityje, nes būsimos socialinės garantijos: pensijos, motinystės, tėvystės, nedarbo išmokos priklauso nuo sumokėtų mokesčių.

3 585 272 eurai. Tiek dividendų per ketverius metus (2011-2015 metais) iš maždaug 200 įdarbintų lietuvių darbo Skandinavijos medicinos įstaigose uždirbo įmonės akcininkas – norvegiška bendrovė „Orange Group“. 2015 metais Norvegijos mokesčių inspekcija minėtai bendrovei priskaičiavo papildomus mokesčius, todėl beveik milijonu eurų buvo sumažintas ir tų metų pelnas (šaltinis:15min.lt). Priminsiu, kad dividendai – tai pelno dalis, išmokėta įmonės akcininkams proporcingai jų investuotam kapitalui.

Jeigu įdarbinus 200 žmonių per keturis metus galima uždirbti 4,5 mln eurų pelno, nesudėtinga apytiksliai paskaičiuoti, kokius pasakiškus pelnus galima uždirbti kiekvienais metais laikinai įdarbinant, t.y. eksportuojant 70 tūkstančių darbuotojų atlikti paslaugas užsienio valstybių darbo naudotojams (!).

Pilietiškam asmeniui turėtų kilti klausimas, ar nuo šių milžiniškų pajamų buvo teisingai paskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti mokesčiai bei ką šiame fronte nuveikė Valstybinė mokesčių inspekcija. Juolab, kad mokesčių inspektoriai norvegai mūsų mokesčių inspekcijai gerą pavyzdį jau parodė.

Rodyk draugams

„Mūsų“ teismai nukryžiavo medikę, Švedijoje vergavusią darbo lūšnyne

Parašė topgunforum | 2018-01-07 10:47

Publikuota Amerikos laikraštyje „Bičiulystė“

Zigmantas Šegžda. „Mūsų“ teismai nukryžiavo medikę, Švedijoje vergavusią darbo lūšnyne

http://biciulyste.com/aktualijos/zigmantas-segzda-musu-teismai-nukryziavo-medike-svedijoje-vergavusia-darbo-lusnyne/

Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga

http://www.lsadps.lt/index.php/37-zigmantas-segzda-musu-teismai-nukryziavo-medike-svedijoje-vergavusia-darbo-lusnyne

Šiemet Lietuvos valdžią sudrebino teisėti sveikatos apsaugos darbuotojų reikalavimai spręsti iš esmės jų darbo sąlygų ir atlyginimo klausimus. Priešingu atveju medikų profsąjunga krizę žada spręsti streikais ir masiniu gydytojų bėgimu į užsienius. Panašu, kad mūsų teisminė valdžia, žongliruodama žmonių likimais, netyčia išrado „žiauriai gerą“ metodiką kaip galutinai atgrasyti medikus nuo darbo užsienyje.

„Neik su velniu obuoliauti - paliksi be obuolių ir be maišo“, – sako lietuvių liaudies patarlė. Panašiai atsitiko ir vienai vilnietei medikei. 2015 metais užsienio kapitalo bendrovė moterį suviliojo išvykti dirbti Švedijos gydymo įstaigose žadėdama „švedišką“ atlyginimą su europinėmis garantijomis. Tačiau supratusi, kad užsieniečiai savo pažadų netesi, po metų moteris buvo priversta nutraukti darbo sutartį. Dirbdama Švedijoje ji ne tik patyrė didelius nuostolius, bet pagal darbo sutarties sąlygas dar ir liko skolinga darbdaviui 4033 eurus už švedų kalbos kursus.

Pasiskaičiavusi, kad užsieniečiai nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio, 2016 metais medikė su ieškiniu kreipėsi į trijų instancijų teismus. Moters pavardė ir bendrovės pavadinimas teksto autoriui yra žinomi. 2017-ųjų birželio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės ir Andžej Maciejevski, išnagrinėjo medikės iškeltą bylą užsieniečiams ir paskelbė verdiktą – atmesti jos reikalavimus pilna apimtimi. Teismo nutarties Nr. 3K-3-306-248/2017.

Ieškovė teismams skundėsi, kad darbdavys nepateisino jos teisėtų lūkesčių, kadangi neužtikrino normalaus darbo krūvio Švedijoje - bent jau 40 valandų per darbo savaitę. Vilnietė patyrė nuostolius - jos vidutinis mėnesinis darbo užmokestis dirbant Švedijoje buvo dvigubai mažesnis, negu buvo mokamas jai dirbant Vilniaus ligoninėje. Akivaizdu, kad gyvendama Švedijoje moteris patyrė nuostolius dar ir dėl kelis kartus didesnių nei Vilniuje maisto produktų kainų.

Teksto autorius atliko minėtos teismo nutarties analizę, tad toliau reiškia savo vertinimus ir nuomonę, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas (teisėja Kristina Serdiukienė) padarė esminį procesinės teisės pažeidimą - nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą išreikalauti duomenis apie jos darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos ligoninių, kuriose ji dirbo. Taigi, teisėjų kolegija nustatė, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės - žemesnieji teismai priėmė sprendimus, neturėdami surinkę pakankamai įrodymų apie darbo užmokestį. Šis faktas akivaizdžiai užkirto kelią Klaipėdos miesto apylinkės teismui bei Klaipėdos apygardos teismui priimti teisingus ir medikei palankius sprendimus.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, tikrinusi žemesniųjų teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą „užlipo ant grėblio“ - darydama išvadą dėl ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio dydžio nustatymo, vėlgi neišreikalavo duomenų apie darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos ligoninių, bet rėmėsi tais pačiais nepakankamais duomenimis apie darbo užmokestį. Taigi, galime daryti išvadą, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įrodymų neištyrė visapusiškai ir nešališkai. Dėl šios priežasties medikė pralaimėjo bylą – teismai atsisakė priteisti iš darbdavio jai priklausantį darbo užmokestį.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2008/104/EB nustato, kad ieškovei darbo užmokestis pas darbo naudotoją Švedijos ligoninėje turi būti bent toks, koks būtų mokamas, jei ši ligoninė būtų ją be tarpininko tiesiogiai įdarbinusi toje pačioje darbo vietoje. Teisėjų kolegija, neturėdama objektyvių duomenų apie darbo užmokesčio faktinį dydį ir darydama prielaidą, kad Švedijos ligoninės - „Skånes universitetssjukhus“, „Mora lasarett“ ir „Falun lasarett“ - ieškovei galėjo mokėti mažesnį nei vidutinis darbo užmokestis, manau, dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Beje, šią savo prielaidą kolegija pavadino „išvada“. Kad pagrįstų minėtą prielaidą, teisėjų kolegija padarė dar dvi prielaidas, kad: a) ne ieškovės turima tarptautinė mediko licencija, bet švedų kalbos mokėjimas yra reikšmingas veiksnys tinkamai atlikti darbą; b) ieškovės turimas B1 švedų kalbos lygis užkirto galimybę ieškovei gauti Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2008/104/EB garantuojamą darbo užmokesčio dydį. Dėl protui nesuvokiamų priežasčių teismas neįvertino fakto, kad minėtos Švedijos ligoninės nepareiškė jokių nusiskundimų, kad dėl vilnietės švedų kalbos lygio ji negalėjo tinkamai vykdyti profesinės veiklos. Remdamasis išdėstytu autorius galvoja, kad teisėjų kolegija dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – įrodymų neištyrė visapusiškai ir nešališkai. Autorius daro išvadą, kad teismai neteisingai sprendė ieškovei nesumokėto darbo užmokesčio klausimą, kadangi nesivadovavo Direktyvos 2008/104/EB nuostatomis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, manau, padarė dar vieną prielaidą (įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą), kad Klaipėdos apygardos teismas (teisėjai Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė ir Alvydas Žerlauskas), skaičiuodamas medikės darbo valandos įkainį, teisėtai iš ieškovės atlyginimo atskaitė 30 procentų mokesčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net nepateikdamas nuorodų į konkrečias Švedijos teisės normas, pasirėmė kita prielaida, kad neva Lietuvos teritorijoje registruota užsienio bendrovė mokesčius nuo medikės atlyginimo mokėjo į Švedijos valstybės biudžetą. Tačiau darbdavys nepateikė įrodymų, kad šie mokesčiai buvo pervesti į Švedijos valstybės banko sąskaitą. Autoriaus nuomone, teismai neteisingai pritaikė ir išaiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2015 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatas, kurios numato 24 procentų mokesčius nuo darbo užmokesčio (15 proc.+6 proc.+3 proc.).

Darydami prielaidomis grindžiamas išvadas ir iš ieškovės atlyginimo išskaičiuodami neva Švedijoje galiojančius mokesčius, dėl ko jai buvo nepagrįstai sumažintas darbo užmokesčio dydis, autoriaus manymu, teismai pažeidė materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 93 str. ir DK 101 str. 2 d., kadangi nėra pagrindo kaip tai pabloginti ieškovės padėtį mažinant arba neišmokant jai darbo sutartimi sulygtą darbo užmokesčio dydį (Civilinio proceso kodekso 346 str. 2 d. 1 p. pažeidimas).

Negalima sutikti su tuo, kad teismai, skaičiuodami darbo valandos įkainį, atskaitė 30 procentų dydžio „švediškus“ mokesčius. Kodėl teismai savanoriškai pasišovė padidinti ieškovei mokesčius žinodami, kad darbdavys yra registruotas Lietuvoje ir moka valstybinei mokesčių inspekcijai tik 24 procentų mokesčius? Atsakymas galėtų būti toks, kad iš darbo užmokesčio atėmus didesnius („švediškus“) mokesčius, galima pritempti (sumažinti) darbo užmokestį tiek, kad paskui būtų galima (ne)ramia sąžine konstatuoti, jog darbdavys ieškovei esą sumokėjo visą jai priklausantį atlyginimą. Beje, autoriaus nuomone, šis šališkas manipuliavimas skaičiais, pažeidžia tarp šalių sudarytos darbo sutarties 13.3 punktą numatantį, kad darbuotojas ir darbdavys ginčus sprendžia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teise. DK 101 str. 2 d. nustatyta, kad, kai abejojama dėl darbo sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė ir daugiau stulbinančių išvadų. Kadangi užsienio bendrovė ieškovei neužtikrino normalaus darbo krūvio medicinos įstaigose, moteris per metus realiai dirbo tik 182 dienas, kai visi žinome, kad metuose yra 365 dienos. Šį vilnietės priverstinio nedarbo laiką teismai gudriai pavadino „poilsio laiku“. O štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar ir apkaltino moterį, esą ši neįrodė, kad kelių mėnesių trukmės priverstinio nedarbo laikotarpiai nėra jos poilsio laikas. Kaip tikra piktdžiugiška pajuoka skamba teismo nutartyje cituojama ištrauka iš darbo sutarties, kad vilnietė aiškiai susitarė dėl darbo pagal poreikį:„Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju“. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei darbdavys nesuranda (arba neieško) medikei darbo Švedijoje, pastaroji patiria priverstinį nedarbą, už kurį darbdavys neprivalo mokėti nė cento.

Autorius daro išvadą manydamas, kad vilnietė šiame darbo lūšnyne buvo akivaizdžiai skurdinama – ilgus mėnesius priverstinai laikoma be darbo. Tačiau darbo sutartyje numatyta, kad už šios sutarties nutraukimą ieškovė gali būti baudžiama, t.y. privalėtų sumokėti darbdaviui išėjimo iš darbo mokestį - kelių tūkstančių eurų skolą už švedų kalbos kursus. Be kita ko, kelia nerimą faktas, kad, žinodami apie laisvo asmens teisių laisvai pasirinkti darbą ribojimus, teismai neįžvelgė jokių išnaudojimo ir priverstinio darbo (vergijos) požymių pagal Baudžiamojo kodekso 1471 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką - išnaudojimas priverstiniam darbui.

Kai medikė padavė prašymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 dalį, darbdavys jai paskyrė drausmines nuobaudas ir tik po 40 dienų ją atleido iš darbo pagal DK 136 straipsnį. Tačiau nutraukiant darbo sutartį DK 128 str. 1 d. nurodytais pagrindais lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Autorius pagrįstai mano, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, netaikydamas alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę: kai jau esant prašymui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d., darbuotojas neatvyksta į darbą, o darbdavys dėl to skiria šiam darbuotojui drausmines nuobaudas, paskirtos drausminės nuobaudos naikintinos kaip skirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo (CPK 346 str. 2 d. 2 p.) (LAT 2014-04-09 nutartis Nr. 3K-3-218/2014).

Autorius galvoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, negindamas darbuotojo teisių teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutrauktina DK 300 str. 3 ir 4 d. įtvirtintu pagrindu, pažeidė CPK 329 str. 2 d. 7 p. įtvirtintą procesinės teisės normą (absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas). Tokį procesinės teisės normos pažeidimą galėjo ir privalėjo ištaisyti Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (CPK 329 str. 1 d.). Tačiau nei apeliacinės instancijos teismas, nei kasacinės instancijos teismas ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo nesprendė ir tuo galimai pažeidė procesinės teisės normas (CPK 346 str. 2 d. 1 p.).

Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Dirbantis žmogus Konstitucijoje traktuojamas humanistiniu požiūriu. Žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas. Darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Valstybės pareiga – užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės pusės, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės. Pažymėtina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą. Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti.

Šiuo atveju paliečiama viešojo intereso sritis – tarp darbuotojo ir darbdavio kilęs ginčas dėl teisingo darbo užmokesčio apmokėjimo, Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams.

Vargu bau, ar galime manyti, kad išdėstytoje vilnietės istorijoje teismai pademonstravo humanistinį požiūrį į dirbantį žmogų ir teisingai išsprendė socialiai jautrią problemą - darbo ginčą šalies, kuri darbo santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačios apsaugos užtikrinimą. Deja, ko gero, viskas buvo padaryta priešingai. Autoriaus nuomone, rafinuotais metodais triuškindama darbo lūšnynuose išnaudojamus žmones, „mūsų“ teisminė valdžia gali padėti pamatus vergovinės valstybės santvarkos (išnaudojimas priverstiniam darbui) Švedijos Karalystėje įteisinimui.

Kažin, ar minėtais būdais reikšdama „pagarbą“ žmogaus orumui „mūsiškė“ teisminė valdžia nedaro meškos paslaugos sveikatos apsaugos darbuotojų bendruomenei, kovojančiai už konstitucinę teisę į teisingą darbo apmokėjimą?! „Ponui į košę velnias spirgais šika, o biedniukui ir į kruopas dar primeža“, - taip mūsų bočiai patarlėmis be gailesčio neteisybę pliekia.

Zigmantas Šegžda, žmogaus teisių aktyvistas iš Vilniaus

Rodyk draugams

Teismai kuria precedentą - dekriminalizuojama nusikalstama veika – išnaudojimas priverstiniam darbui (vergija)

Parašė topgunforum | 2018-01-07 10:36

PAREIŠKIMAS

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui

teisėjui Rimvydui Norkui

2018-01-05, Vilnius

Gerbiamasis teisėjau Rimvydai Norkau, esate Lietuvos aukščiausia teisminė valdžia, tad, kaip pilietiškai aktyvus asmuo keldamas šiai valdžiai itin griežtus reikalavimus noriu, kad prasidėtų realios teigiamos permainos teisėkūroje bei trijų pakopų teismų sistemoje.

Zigmanto Šegždos iniciatyva Valstybinė mokesčių inspekcija (2017-12-19 VMI raštas Nr. 13.4.38-4 R-766) gavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko R,Norkaus ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skyriaus viršininko E.Leškevičiaus pateiktą informaciją apie galimai vykdomus mokesčių teisės aktų pažeidimus, kurie galimai buvo nuslėpti nagrinėjant teisme kasacinę bylą Nr. 3K-3-306-248/2017.

Portalas 15min.lt remdamasis minėta byla, atskleidė, kad buvo veikiama pagal nustatytą modelį – skandinavų bendrovėje daugybė įdarbinamų lietuvių medikų galimai buvo apgaule verčiami pasirašyti dokumentus realiai neturint galimybės su jais tinkamai susipažinti arba pasikonsultuoti su teisininku, pasinaudojant žmonių priklausomumu, pažeidžiamumu jie buvo siunčiami į užsienį dirbti mažai apmokamą darbą, darbuotojams galimai buvo atimama galimybė priešintis, jei jie norėdavo nutraukti darbo sutartį ir išeiti iš darbo dėl darbovietėje galimai eskaluojamų bauginimų teismais, 4 tūkstančių eurų dydžio baudomis, galimai atliekamo sistemingo įžeidinėjimo ir psichologinio smurto.

Pateikiu citatas iš 2017-11-20 d. 15min.lt straipsnio „NorVergija“: kaip Skandinavijoje dužo lietuvių svajos – keli parašai ir kelio atgal nebėra“ ir 2017-12-04 d. 15min.lt straipsnio „Slaugytojų bėdos Skandinavijoje – tik ledkalnio viršūnė: taip dirbančių lietuvių gali būti dešimtys tūkstančių”:

„Buvo duodami dokumentai, tiksliau tušti lapai su tavo vardu ir pavarde, kur reikėjo dėti savo parašą. Bandant paklausti, kas ir kodėl, buvo pasakyta, kad tai yra reikalinga darbui ir neturėtų kilti jokių klausimų. Ir tiesiog mes suprasdamos tą, kur mes esam įklimpę, neturėjom išeities. Turėjom tik vykdyti jų nurodymus, nes nevykdant iš karto buvo pasakyta, kad nutraukus darbo santykius, jūs turite sumokėti baudą“, – sakė slaugytoja Indrė.

„Aš pasakiau, kad aš išeisiu. Jie pasakė: mokėsi baudą. Tada sakiau, aš nemokėsiu, nes aš nesijaučiu nusikaltusi, aš manau, kad jau jūs gavote iš manęs užtenkamai ir aš nesijaučiu jums skolinga. Tai sako: laukit šaukimo į teismą. Viskas buvo gerai, buvau labai gera darbuotoja, o po to, kai jau pasakiau, kad aš noriu nutraukti darbo santykius, tada patampi labai blogu. Įžeidinėjo ir psichologinis spaudimas buvo. Ir aš bandžiau tartis, kad galbūt būtų galima sumokėti šitą baudą per du mėnesius neišvengiant jos, bet tiesiog du ar trys mėnesiai. Buvo pasakyta: ne, visos kitos turi suprasti, kad turi būti skaudu. Tiesiog gąsdinimas kitoms, kad tai yra skausminga ir kad žinotų visi pasekmes.”

„Realiai tą dokumentą mes turėjom galimybę perskaityt, bet tai buvo daroma čia ir dabar, be galimybės išsinešti sutartį, pasikonsultuoti ar tą pačią dieną nedėti parašo“, – tvirtino Indrė.
Norvegijos miesto Bergeno, kuriame ir yra pagrindinė skandinavų darbdavio būstinė, profsąjungos vadovė Sara Bell 15min patikino, kad tokios darbo sutartys Norvegijoje yra negirdėtas dalykas.


„Tai neabejotinai yra moterų išnaudojimas. Ir tai yra išnaudojimas tų moterų, kurios yra ekonomiškai pažeidžiamos. Ir žinoma, jei tu esi užsienio valstybėje ir jautiesi gąsdinamas savo darbdavio, kad bet koks bandymas išsilaisvinti iš sutarties ir šių sąlygų gali sukelti baisias pasekmes tau, tai neturi nieko bendro su tuo, ar tu esi stiprus, išsilavinęs žmogus. Tai tiesiog pastato tave į labai blogą padėtį“, – situaciją apibūdino S.Bell.

Moteris pasakojo, kad darbdavys dienpinigius ir siuntimą į komandiruotes kartais naudojo ir kaip gąsdinimo bei spaudimo instrumentą. „Tarkim, tie žmonės, kurie jau kurso metu kėlė kažkokį nepasitenkinimą… Yra tiesiog grasinama, kad tu sėdėsi namuose, kad tu neišvažiuosi į projektą, tu turėsi pusę etato darbo ir turėsi mažiau nei minimalią algą Lietuvoje ir tiesiog tu sėdėsi ir lauksi. Ir yra buvę tokių atvejų, kada tu negali nutraukti sutarties, nes tada mokėsi pinigus, o tu sėdi pusę metų ant lagaminų, lauki skambučio, kada tau pasakys, kad tu išvažiuoji į projektą“, – pasakojo Indrė.

15min kalbinta slaugytoja Aleksandra, dirbusi skandinavų bendrovėje, apibūdino, kaip tai gali pakenkti žmonėms. „Buvo įvardinta labai aiškiai jaunoms visoms, kad nepastotų, nes nieko negaus. Buvo aiškiai pasakyta, kad merginos žinokit, jeigu pastojat, faktiškai nieko negausit, nes tai buvo komandiruočių pinigai“, – tvirtino Aleksandra.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke Rimvydai Norkau, negaliu suprasti, kodėl trijų pakopų teismų teisėjai, nagrinėdami vilnietės medikės iškeltą civilinę bylą Nr. 3K-3-306-248/2017, nepranešė prokuratūrai apie skandinavų bendrovės veikas – galimą sistemingą bauginimą ir neteisėtą vertimą dirbti darbą pasinaudojant žmogaus priklausomumu ir pažeidžiamumu. Apibendrindamas išsamią teisinę minėtos bylos analizę, darau išvadą ir manau, kad vilnietės medikės bylą nagrinėję teisėjai - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Janina Januškienė, Birutė Janavičiūtė ir Andžej Maciejevski, Klaipėdos apygardos teismo teisėjai Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė ir Alvydas Žerlauskas bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Serdiukienė, priimdami procesinius sprendimus galėjo bendrininkauti nuslėpdami galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d. ir 147-1 str. 1 dalyje.

Iš visų nuasmenintų bylų medžiagos matyti, kad medikė kreipėsi į teismą dėl to, kad darbdavys nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio, bet darbdavys nesutiko jos atleisti iš darbo reikalaudamas iš jos sumokėti neproporcingą 4000 eurų dydžio mokestinę prievolę. Paaiškinu, kad BK 145 str. 2 d. numato nusikalstamos tokius veikos požymius – tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų. BK 147-1 str. 1 d. (išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms) nustato šiuos nusikalstamos veikos požymius – tas, kas panaudodamas grasinimus, apgaulę arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą, baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, nagrinėdama kitą civilinę bylą Nr. 2A-1484-553/2015, taip pat nepranešė prokuratūrai apie jau minėtos skandinavų bendrovės galimas veikas - sistemingą bauginimą ir neteisėtą vertimą dirbti darbą pasinaudojant žmogaus priklausomumu ir pažeidžiamumu. Medikė apeliacinį skundą pagrindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl darbo sutarties nutraukimo priežasčių, jog pasirašytų dokumentų dėl darbo sutarties nutraukimo ir mokymo išlaidų atlyginimo turinys neatitinka tikrosios valios, nes medikė juos pasirašė darbdaviui naudojant psichologinį spaudimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-15 sprendimu taip pat konstatavo, kad medikės teiginys, jog darbo sutarties nutraukimo pagrindas neatitinka jos tikrosios valios, yra neįrodytas – esą medikė nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad darbo sutarties nutraukimo metu darbdavys taikė psichologinį spaudimą.

Teksto autorius vertina, kad aukščiau nurodyti teismai, darydami išvadą, jog medikė nepateikė įrodymų dėl jos atžvilgiu galimai naudojamo sistemingo bauginimo, buvo nesąžiningi baudžiamojo įstatymo prasme. Kitaip tariant, minėta moteris ir neprivalo pateikti įrodymų dėl jos galimo sistemingo bauginimo ir išnaudojimo priverstiniam darbui, nes šiuos įrodymus turi įgaliojimus rinkti prokuratūra pagal medikės paduotą prašymą arba prokuroro reikalavimu pradėjus ikiteisminį tyrimą atliekant privalomą liudytojų apklausą, dokumentų rinkimą bei kitus procesinius veiksmus. Taigi, galvoju, kad šioje situacijoje teismai galėjo prisidėti ir prie Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijos Nr.29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ nuostatų pažeidimo.

Vilniaus miesto apylinkės teisme dar vienos civilinės bylos Nr. 2-51317-854/2016 medžiagoje yra pakankamai duomenų, iš kurių matyti, kad vilnietės medikės atžvilgiu galimai buvo naudojamas sistemingas bauginimas ir išnaudojimas priverstiniam darbui. Medikė yra pateikusi priešieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Manau, kad šią bylą nagrinėjanti Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja teisėja Giedrė Čėsnienė neturėtų kartoti savo kolegų teisėjų padarytų klaidų. Nagrinėjant civilinę bylą teisme ir kilus įtarimui, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, Civilinio proceso kodeksas imperatyviai įpareigoja teisėją apie tai pranešti prokurorui. Tuo pagrindu prokuroras priima sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio metu bus surinkti įrodymai pagrindžiantys nusikalstamos veikos požymius.

Prašau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką Rimvydą Norkų perduoti generalinei prokuratūrai kasacinės bylos Nr. 3K-3-306-248/2017 ir su ja susijusių Klaipėdos apygardos teismo bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo bylų medžiagą, kadangi minėtose bylose yra pakankamai duomenų apie galimai atliktą nusikalstamą veiką bei 10 metų galimai veikiantį nusikalstamos veiklos modelį. Be to prašau atlikti toliau nurodytų teisėjų neeilinį veiklos patikrinimą ir iškelti jiems drausmės bylas už kenkimą teismo autoritetui, kaip antai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Janina Januškienė, Birutė Janavičiūtė ir Andžej Maciejevski, Klaipėdos apygardos teismo teisėjai Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė ir Alvydas Žerlauskas bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Serdiukienė. Šių teisėjų veiklą nagrinėjant minėtą darbo teisės bylą vertinu kaip neteisėtą dekriminalizavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 dalyje ir BK 147-1 str. 1 dalyje.

Rodyk draugams

Ar LAT legalizavo finansinius nusikaltimus, išaiškės po FNTT patikrinimų

Parašė topgunforum | 2017-07-13 14:01

Ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas legalizavo finansinius nusikaltimus, išaiškės po FNTT patikrinimų

Perspausdinta iš portalo „Laisvas laikraštis“

„To nei žydų knygose nerasi,“ – sako lietuvių liaudies patarlė.

Norėdamas to ar ne, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, manau, galėjo sukurti pavojingą precedentą, galintį sukelti dar neregėtą finansinių nusikaltimų bangą. Būtų darbo VMI, FNTT ir prokuratūrai.

2017-ųjų birželio 30 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo vilnietės medikės iškeltą bylą užsienio kapitalo bendrovei. Bylos numeris 3K-3-306-248/2017. Ieškovė pasiskaičiavo ir mano, kad užsieniečiai nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio. 2016 metais ji su ieškiniu kreipėsi į darbo ginčų komisiją Vilniuje, o paskui - ir į trijų instancijų teismus. Medikės pavardė ir bendrovės pavadinimas teksto autoriui yra žinomi.

Autorius atliko teismų priimtų sprendimų analizę, tad toliau reiškia savo vertinimus ir nuomonę, kuri kai kam gali būti ypač neparanki. „Teisybės yra akys išbadytos,“ - dalijasi išmintimi mūsų bočiai.

Iš turimų duomenų galima daryti išvadą, tad autorius mano, kad minėtos bylos atveju nuo 16 tūkstančių eurų sumos yra nesumokėti mokesčiai valstybei. Jei patikėsime užsienio bendrovės reklama internete, jos įmonėse įvairiose šalyse darbuojasi nuo 200 iki 400 medikų. Taigi, žinant, kad nuo išmokėto darbo užmokesčio sumos kas mėnesį reikia sumokėti ne mažiau kaip 56 procentus įvairių mokesčių valstybei, nesumokėtus mokesčių dydžius padauginusi iš darbuotojų skaičiaus kiekvienais metais, Valstybinė mokesčių inspekcija turėtų suskaičiuoti, kiek užsieniečiai iš to uždirbo bei kiek valstybės biudžetas pradirbo.

2016-03-15 ieškinyje pareikštame Klaipėdos miesto apylinkės teismui medikė pagrindė savo nuomonę, kad užsienio bendrovė pažeidžia Europos Sąjungos Direktyvos 96/71 /EB iškeltus tikslus ir nuostatas, savo darbuotojams moka sumažintą darbo užmokestį, nemoka valstybei visų su darbo užmokesčiu susijusių mokesčių, teikdama paslaugas Švedijoje, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. 2017-02-13 kasaciniame skunde Lietuvos Aukščiausiajam Teismui medikė įrodinėjo, kad byloje nėra duomenų, jog užsienio bendrovė mokėjo į Švedijos valstybės biudžetą mokesčius nuo jos gautų pajamų.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Janina Januškienė (teisėjų kolegijos pirmininkė), Birutė Janavičiūtė ir Andžej Maciejevski nusiplovė rankas atsikirsdami, kad „su papildomomis garantijomis susiję mokestiniai klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.“ Autorius galvoja, kad medikės iškeltoje byloje teismai nesprendė mokestinių klausimų, bet priėmė vien tik privačiai bendrovei naudingą nutartį. Iš teismų medžiagos matyti, kad užsieniečiai pateko į keblią padėtį, savo darbuotojai vietoje darbo užmokesčio mokėdami dienpinigius. Autorius įtaria ir turi pagrindą manyti, kad buvo dedamos pastangos originaliu būdu išsisukti nuo mokesčių mokėjimo valstybei, kadangi į tarnybinę komandiruotę siunčiamiems darbuotojams sumokėti dienpinigiai nėra apmokestinami. Gi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-06-30 nutartimi konstatavo, kad medikė pagal su darbdaviu sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Taigi, darbuotoja negalėjo būti komandiruojama iš Lietuvos į Švediją.

Už „revoliucinės“ kasacinio teismo praktikos formavimą LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Teisėjų tarybos pirmininkas Rimvydas Norkus turėtų pareikšti „padėką“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijai (teisėjai Janina Januškienė, Birutė Janavičiūtė ir Andžej Maciejevski), Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegijai (teisėjų kolegijos pirmininkė teisėja Aušra Maškevičienė, teisėjai Raimonda Andrulienė ir Alvydas Žerlauskas) bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjai Kristinai Serdiukienei.

„Velnio nenušausi, šešėlio – nesugausi,“ – ragina valdžią patarlėje bočiai lietuviai.

Rodyk draugams

Kaip LAT sudirbo Švedijoje dirbusią vilnietę medikę (LAT teisėjai Janina Januškienė, Birutė Janavičiūtė, Andžej Maciejevski)

Parašė topgunforum | 2017-07-13 13:32

Ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas legalizavo finansinius nusikaltimus, išaiškės po FNTT patikrinimų

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4606:ar-lietuvos-auksciausiasis-teismas-legalizavo-finansinius-nusikaltimus-isaiskes-po-fntt-patikrinimu&catid=31&Itemid=101

Civilinė byla Nr. 3K-3-306-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03513-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.15.1; 1.4.4; 3.4.1.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (kolegijos pirmininkė teisėja Aušra Maškevičienė, teisėjai Raimonda Andrulienė ir Alvydas Žerlauskas) 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Orange Group Baltic“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką, išeitinės kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, įpareigojimo atsakovą nereikalauti atlyginti mokymosi išlaidų, darbo sutarties pripažinimo nutrūkusia pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įdarbinimą per laikinojo įdarbinimo įmones, garantijas komandiruotiems darbuotojams, įrodymų rinkimą, teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 17 000,74 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1590 Eur dienpinigių, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, pripažinti šalių sudarytą 2015 m. kovo 9 d. darbo sutartį Nr. TA-20 nutrūkusia Darbo kodekso (toliau – DK) 128 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, įpareigoti atsakovę išmokėti ieškovei 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti 4033 Eur mokymosi išlaidų, priteisti iš atsakovės 5 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
  3. Ieškovė nurodė, kad nuo 2015 m. kovo 16 d. buvo priimta dirbti pas atsakovę bendrosios praktikos slaugytoja pagal 2015 m. kovo 9 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. TA-20, jos darbo vieta nustatyta išimtinai Švedijos Karalystėje. 2016 m. vasario 11 d. ieškovė išsiuntė atsakovei prašymą nutraukti  darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nuo 2016 m. vasario 17 d., nes atsakovė nuo darbo sutarties įsigaliojimo daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio pagal darbo sutartimi sulygtus valandinius įkainius (darbo sutarties 4.5 ir 4.6 punktai) bei nemokėjo Švedijoje garantuoto darbo užmokesčio pagal darbo sutarties 4.8 punktą.
  4. Atsakovės 2016 m. sausio 19 d. pažymos duomenimis, ieškovei išmokėta 3252,41 Eur darbo užmokesčio. Remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, atsiskaitymo lapeliuose pateiktais duomenimis ir darbo sutartyje nustatytais valandiniais įkainiais, ieškovei turėjo būti išmokėta 11 308,41 Eur. Taigi atsakovė nesumokėjo 8056 Eur darbo užmokesčio (11 308,41 Eur – 3252,41 Eur).
  5. Be to, ieškovės darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turėjo būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu Švedijoje esantis darbo naudotojas būtų ieškovę tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje (darbo sutarties 4.8 punktas, Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas). 2010 metais Švedijoje dirbančio slaugytojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis gali būti ne mažesnis kaip 27 800 Švedijos kronų (toliau – SEK), arba apytiksliai 2800 Eur, t. y. slaugytojo darbo valandos įkainis Švedijos medicinos įstaigoje gali būti net didesnis nei 15,56 Eur. Vidutinis darbo sutartimi sulygtas ir faktiškai ieškovei išmokėtas darbo valandos įkainis yra 8,69 Eur. Skirtumas tarp sulygto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio Švedijoje yra 8944,74 Eur (15,56 Eur – 8,69 Eur x 1302 val.). Ieškovė nurodė, kad iš viso jai priteistina 17 000,74 Eur (8056 Eur + 8944,74 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio.
  6. Nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų į komandiruotes yra: nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2016 m. birželio 16 d. (9 darbo dienos), 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 5 d. (13 darbo dienų), 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. (10 darbo dienų), nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 21 d. (13 darbo dienų). Atėmus iš kiekvieno nedarbo laikotarpio tarp siuntimų dirbti po 5 darbo dienas, gaunamos 24 darbo dienos, už kurias mokėtina Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Atsakovė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio – MMA, 119 Eur sumą uždelsdama sumokėjo tik 2016 m. vasario 12 d.
  7. Ieškovė nurodo, kad ji komandiruotėje buvo 182 dienas, todėl jai turėjo būti išmokėta 9646 Eur dienpinigių (182 dienos x 53 Eur). Ieškovei sumokėta 8056 Eur dienpinigių. Atsakovė nesumokėjo jai 1590 Eur dienpinigių. Darbo sutartyje nenurodytas konkretus dienpinigių dydis, t. y. šalys nesulygo dėl dienpinigių mažinimo.
  8. Ieškovė teigė, kad pagal darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktus atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės atlyginti 4033 Eur, kurią sudaro atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su ieškovės švedų kalbos mokymusi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas (teisėja Kristina Serdiukienė) 2016 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad šalys 2015 m. kovo 9 d. sudarė darbo sutartį Nr. TA-20, pagal kurią ieškovė priimta dirbti neterminuotai bendrosios praktikos slaugytoja nuo 2015 m. kovo 16 d., kadangi ieškovė siekia per įdarbinimo įmonę išvykti dirbti į Švediją ir tam tikslui įgijo B1 švedų kalbos lygį, kuris yra būtinas jai tinkamai vykdyti darbo pareigas, o atsakovė toje šalyje turi užsakovų (darbo naudotojų). Darbo sutartyje nurodoma, kad darbuotojas turi veikti darbo naudotojų ir darbdavio naudai. Darbuotojas supranta ir sutinka, kad jis bus siunčiamas atlikti darbo funkcijų darbdavio nurodytų laikinojo darbo naudotojų, kuriems darbdavys teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, darbo vietose. Darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos (1.1.1–1.1.2 punktai). Šalys susitarė, kad darbo užmokestis dirbant pas darbo naudotoją ar projekte nustatomas pagal faktiškai dirbtą valandų skaičių, kuris žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje arba nurodant darbo naudotojo ar darbdavio darbo laiko apskaitos sistemą (įskaitant ir elektroninę) (4.1 punktas). Už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimali mėnesinė alga (4.2 punktas). Darbo sutarties 4.5 punkte šalys susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas); už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas). Papildomai bus mokama šiais atvejais (visos sumos toliau yra nurodytos atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas): vakarinėmis valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 1,31 Eur; naktinėmis darbo valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,47 Eur; savaitgalio valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,90 Eur; švenčių, nustatomų pagal Švedijos teisės aktus, priemoka prie pagrindinio tarifo – 6,38 Eur (4.6 punktas). 4.8 punktas nustatė, kad, atsižvelgiant į tai, jog darbuotojo bendra komandiruotės trukmė viršija 30 dienų, darbuotojo komandiravimui į Švediją taikomos 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos ir jam nustatomas specialus komandiravimo režimas pagal paslaugų teikimo sutartį su AB „Orange Personal“. Pagal 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Šalys patvirtina, kad į 4.4 punkte nurodytas sumas įeina ir yra visiškai įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus (įskaitant ir dienpinigius) ir užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl šalyje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio mokėjimo.
  3. Šalys ir UAB „Scandinavian Language School“ 2014 m. lapkričio 10 d. sudarė mokymo sutartį, pagal kurią atsakovė apmoka UAB „Scandinavian Language School“, o pastaroji teikia ieškovei ne mažiau kaip 500 akademinių valandų švedų kalbos mokymus pagal Švedų kalbos mokymo programą (1.1 punktas). Ieškovei sėkmingai baigus programą ir išlaikius švedų kalbos mokymo programos B1 lygio egzaminą, atsakovė įsipareigojo sudaryti su ja laikinojo darbo sutartį (nebent šalys sutartų kitaip), o ieškovė įsipareigojo išdirbti pas atsakovę ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos (1.4, 2.3.6 punktai). Jeigu laikinojo darbo sutartis nutraukiama ieškovės iniciatyva ir pareiškimu be svarbios priežasties ar atsakovės iniciatyva dėl ieškovės kaltės anksčiau negu praėjus 24 mėnesiams nuo laikino darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos, tai ieškovė privalės kompensuoti atsakovei programos išlaidas, kurios sudaro 4033 Eur (13 924 Lt) (2.3.6 punktas).
  4. Teismas sprendė, kad ieškovės darbo vieta buvo Švedijoje, šalys darbo sutartyje susitarė dėl ieškovės darbo Švedijoje – Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose.
  5. Teismas pažymėjo, kad darbuotojo komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Kaip tarnybine komandiruotė nekvalifikuojamas darbuotojo atliekamas darbas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Pažymėtina, kad, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojui galioja minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu Nr. X-199, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų. Teismas sprendė, kad tuo atveju, jeigu šalys darbo sutartyje sutarė, kad darbuotojas atliks darbą kitoje vietoje nei įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, ar darbas bus kilnojamojo pobūdžio, su darbuotojo komandiravimu susijusios teisės aktų nuostatos neturi būti taikomos.
  6. Nagrinėjamoje byloje esančios šalių sudarytos darbo sutarties turinys leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovės darbo vieta buvo tiksliai apibrėžta – bendrosios praktikos slaugytoja, dirbanti Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose (darbo naudotojai). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė buvo atsakovės komandiruojama dirbti į Švediją, nors šalių sudarytos darbo sutarties 4.7, 4.8 punktuose vartojama komandiravimo sąvoka.
  7. Šalys sudarytos darbo sutarties 4.8 punkte susitarė, kad yra taikomos Direktyvos 96/71/EB nuostatos ir nustatomas specialus komandiravimo režimas, taip pat pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo  4 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Teismas sprendė, kad šalys susitarė, jog ieškovei taikoma komandiruojamo darbuotojo teisinė apsauga. Toks šalių susitarimas ieškovės kaip darbuotojos padėties nepablogino, priešingai – šalys susitarė, kad ieškovei už darbą Švedijoje atsakovė mokės dienpinigius, kurių mokėjimas atsakovei pagal teisės aktus nėra privalomas tuo atveju, jeigu šalys darbo sutartyje nebūtų susitarusios dėl komandiruojamo darbuotojo garantijų ieškovei taikymo. Teismas nurodė, kad, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, būtina remtis su darbuotojo komandiravimą reglamentuojančiais teisės aktais – DK 220 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“, Direktyva 96/71/EB, Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu ir kitais teisės aktais.
  8. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 8056 Eur darbo užmokesčio (iš pagal darbo sutartį priklausančios 11 308,41 Eur darbo užmokesčio sumos atėmus atsakovės išmokėtą 3252,41 Eur darbo užmokestį pagal 2016 m. sausio 19 d. pažymą). Teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki gruodžio mėn. atsakovė ieškovei apskaičiavo 4152,91 Eur darbo užmokestį ir kitų išmokų, iš jų išskaičiavo 488,89 Eur pajamų mokestį bei 411,61 Eur socialinio draudimo įmokas bei priskaičiavo 8056 Eur dydžio dienpinigius, iš viso ieškovei priskaičiuota išmokėti 11 308,41 Eur. Ginčo tarp šalių, kad 11 308,41 Eur suma išmokėta ieškovei, nėra.
  9. Šalys darbo sutarties 4.8 punkte sutarė, kad į darbo užmokestį įeina ir yra visiškai įskaičiuojami dienpinigiai. Todėl pripažintina, kad atsakovės pažymose apie ieškovės gautas pajamas už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki gruodžio mėn. nurodyta 8056 Eur dienpinigių suma yra įskaitoma į ieškovei priklausantį darbo užmokestį, t. y. į apskaičiuotą ir išmokėtą ieškovei 11 308,41 Eur sumą. Pažymėtina, kad Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie yra mokami kompensuojant ar su komandiruote susijusias faktiškas kelionės, buto ir maisto išlaidas. Iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė mokėjo už ieškovės nuvykimą į Švediją ir grįžimą į Lietuvą, atsakovė taip pat patyrė už ieškovės gyvenimą Švedijoje būsto nuomos išlaidas. Pripažintina, kad 8056 Eur suma, atsakovės apskaičiuota kaip dienpinigiai, yra sudedamoji ieškovės darbo užmokesčio dalis, ši suma ieškovei yra sumokėta, todėl ieškovės reikalavimo dalis dėl 8056 Eur darbo užmokesčio priteisimo yra nepagrįsta.
  10. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 8944,74 Eur darbo užmokesčio. Ieškovė nurodo, kad ieškovės darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turėjo būti bent toks, koks būtų buvęs taikomas, jeigu Švedijoje esantis darbo naudotojas būtų ieškovę tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Ieškovė, remdamasi neoficialiais duomenimis (straipsniu iš interneto portalo), nurodė, kad 2010 m. Švedijoje dirbančio slaugytojo preliminarus valandinis mėnesinis darbo užmokestis gali būti ne mažesnis kaip 27 800 SEK, arba apytiksliai 2800 Eur, t. y. slaugytojo darbo valandos įkainis Švedijos medicinos įstaigoje apie 15,56 Eur (2800 Eur / 22,5 darbo dienos per mėnesį / 8 val. = 15,56 Eur). Ieškovė teigia, kad vidutinis darbo sutartimi sulygtas ir faktiškai išmokėtinas darbo valandos įkainis yra 8,69 Eur (11308,41 Eur / faktiškai dirbtų 1302 val. = 8,69 Eur/val.). Skirtumas tarp sulygto darbo valandos vidutinio užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio Švedijoje yra 8944,74 Eur ((15,56 Eur – 8,69 Eur) x 1302 val. = 8944,74 Eur). Dėl šių priežasčių 8944,74 Eur suma turi būti priteista iš atsakovės kaip neišmokėtas visas ieškovei priklausantis darbo užmokestis.
  11. Teismas nustatė, kad Švedijoje norminiai aktai nenustato minimalaus atlyginimo normų, t. y. minimalaus valandinio ar mėnesinio darbo užmokesčio.
  12. Iš ieškovės pateiktų į bylą Dalarnos žmogiškųjų išteklių pagrindinės buveinės Dalarnos grafystės tarybos, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinės sąjungos, Region Skane Koncernkontoret raštuose nurodytų slaugytojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio darytina išvada, kad mažiausias slaugytojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra nurodomas – 25 000 SEK, o didžiausias – 33 700 SEK, todėl šių dydžių vidurkis yra 29 350 SEK. Ieškovė nurodo, kad ji dirbo Skane universitetssjukhus (Skonės universiteto ligoninė), Mora lasarett (Mora ligoninė), Falun lasarett (Falun ligoninė) medicinos įstaigose Švedijoje. Laikytina, kad 2015 m. vidutinis mėnesinis slaugytojo atlyginimas Švedijos medicinos įstaigose, kuriose ieškovė dirbo, buvo 29 350 SEK, kas sudaro 3099,78 Eur (SEK kursas euro atžvilgiu 9,4684). Skaičiuojant, kad darbuotojas dirba visą mėnesį 5 darbo dienų savaitę, gaunamas 17,61 Eur vidutinis valandinis atlyginimas neatskaičius mokesčių (3099,78 Eur / 22 dienos / 8 val.). Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinė sąjunga rašte nurodo, kad mokesčiai Švedijoje priklauso nuo rajono, kuriame gyvenama, dažniausiai mokesčiai yra kiek didesni nei 30 procentų, todėl iš 17,61 Eur sumos išskaičiavus 30 procentų dydžio mokesčius, kurie sudaro 5,28 Eur, už 1 darbo valandą atskaičius mokesčius (į rankas) yra gaunamas 12,32 Eur, darbo užmokestis dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją .
  13. Šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas); už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius. Pripažintina, kad gaunamas apytikslis užmokesčio už darbo valandą 0,62 Eur skirtumas, laikant, kad ieškovei yra mokamas 11,70 Eur dydžio valandinis atlyginimas (kai Švedijoje dirbama iki 1850 val.), nėra didelis teismo apskaičiuotam apytikriam valandiniam slaugytojo Švedijos darbo užmokesčiui. Pabrėžtina, kad teismas, skaičiuodamas pagal ieškovės į bylą pateiktuose raštuose nurodomą slaugytojo atlyginimą Švedijoje, rėmėsi juose nurodyta mažiausia ir didžiausia atlyginimo suma, išvesdamas jų vidurkį, o skaičiuodamas mokesčius laikė, kad mokesčių dydis yra lygus 30 procentų. Paminėtina, kad Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinė sąjunga rašte nurodo, kad dažniausiai mokesčiai yra kiek didesni nei 30 procentų. Be to, darbo užmokestis Dalarnos apskrityje, kur yra Moros ir Faluno ligoninės (jose dirbo ieškovė), vidutinis mėnesinis slaugytojo atlyginimas buvo 29 100 SEK. Taigi, teismo išvestas darbo užmokesčio už valandą 0,62 Eur skirtumas yra tik apytikris. Pripažintina, kad kiekvienu individualiu atveju darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo jo turimos patirties, slaugomo asmens tipo ir kitų darbdaviui reikšmingų kriterijų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė, turėdama tik B1 švedų kalbos lygį, pradėjo dirbti Švedijos medicinos įstaigose slaugytoja. Akivaizdu, kad kalbos mokėjimas turi įtakos darbo atlikimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė ir tai, kad už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas). Akivaizdu, kad 14,05 Eur suma yra didesnė nei 12,32 Eur valandinio atlyginimo Švedijoje už slaugytojo darbą vidurkis (į rankas), apskaičiuotam pagal ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus – pirmiau paminėtus Švedijos medicinos įstaigų raštus.
  14. Teismas pabrėžė, kad ieškovė, skaičiuodama prašomą priteisti 8944,74 Eur darbo užmokesčio skirtumą, remiasi tikrovės neatitinkančiu ieškovės dirbtų darbo valandų skaičiumi – 1302 valandomis. Byloje įrodyta, kad ieškovė nedirbo Švedijoje 1302 valandų, o dirbo tik 914,25 val.
  15. Be to, šalys, sudarydamos darbo sutarties priedą Nr. 1, aiškiai nurodė ir susitarė, kad pirmosiomis darbo savaitėmis projekto Švedijoje metu dėl darbo specifikos ypatumų ieškovė negali vykdyti bendrosios praktikos slaugytojo funkcijų savarankiškai. Todėl sutarė, kad ieškovės darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu, kol ieškovė nevykdys savo darbo funkcijų savarankiškai, yra nustatomas 9,90 Eur vienos valandos įkainis, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas). Tikslus šio valandinio įkainio galiojimo laikotarpis yra nustatomas atsakovės ir darbo naudotojo sprendimu, darant specialią žymą darbo valandų apskaitos žiniaraštyje, tačiau šis laikotarpis negali viršyti 200 darbo valandų. Šis šalių susitarimas atitiko šalių valią, o ieškovė suprato šio susitarimo esmę.
  16. Dėl 1590 Eur dienpinigių priteisimo. Teismas nustatė, kad šalys darbo sutarties 4.8 punkte susitarė, jog yra taikomos Direktyvos 96/71/EB nuostatos ir nustatomas specialus komandiravimo režimas, taip pat pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Teismas sprendė, kad šalys susitarė, jog ieškovei taikoma komandiruojamo darbuotojo teisinė apsauga. Šalys, darbo sutartimi sulygdamos dėl ieškovei mokamo valandinio darbo užmokesčio dydžio, taip pat susitarė, kad į valandinio atlyginimo sumas yra įskaičiuojami ir dienpinigiai. Teismas sprendė, kad šalys taip sulygo ir dėl dienpinigių dydžio, t. y. jį susiedamos su valandiniu darbo užmokesčio dydžiu. Atsakovės ieškovei apskaičiavo dienpinigius, kurie sudaro vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną. Ši dienpinigių suma nėra mažesnė negu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“ nustatyta minimali 26,50 Eur dienpinigių norma Švedijoje. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 1560 Eur dienpinigių priteisimo yra nepagrįstas.
  17. Dėl pripažinimo darbo sutarties nutrūkusia pagal DK 128 straipsnio 1 dalį. DK 128 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga).
  18. Ieškovė 2016 m. vasario 11 d. išsiuntė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nuo 2016 m. vasario 17 d., nurodydama, kad atsakovė nemoka jai darbo užmokesčio – MMA, taip pat nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio pagal darbo sutarties 4.5, 4.6 punktus. Atsakovė šį prašymą gavo 2016 m. vasario 15 d. Atsakovė informavo ieškovę, kad prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį yra netenkinamas, nes neturi juridinio pagrindo.
  19. Ieškovė teigia, kad atsakovė nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio už 2015 m. – nesumokėjo priklausančio 8056 Eur darbo užmokesčio ir 8944,74 Eur Švedijoje garantuoto darbo užmokesčio, kurį ieškovei turėtų mokėti Švedijos darbo naudotojas, jei pastarasis ieškovę tiesiogiai įdarbintų toje pačioje darbo vietoje. Be to, atsakovė nesumokėjo už 24 darbo dienas tarp siuntimų dirbti MMA pagal Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.
  20. Šalys darbo sutarties 4.2 punkte susitarė, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimali mėnesinė alga. Ieškovės nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų į komandiruotes yra: nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. birželio 16 d. (9 darbo dienos), 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. (13 darbo dienų), 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. (10 darbo dienų), 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 21 d. (13 darbo dienų). Ieškovė nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. sausio 4 d. bei nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 18 d. turėjo nedarbingumą. Teismas sprendė, kad atsakovė laikėsi šios darbo sutarties 4.2 punkto nuostatų ir mokėjo ieškovei už jos nedarbo laikotarpius darbo sutarties 4.2 punkte sutartą atlyginimą. Nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. kovo mėn. atsakovė kas mėnesį mokėjo darbo užmokestį, išskyrus 2016 m. sausio mėn., nes ieškovė visą 2015 m. gruodžio mėn. buvo nedarbinga.
  21. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės teiginį, kad tik 2016 m. vasario 12 d. atsakovė uždelsdama sumokėjo 113,74 Eur sumą. Teismas nustatė, kad atsakovė 2016 m. vasario 12 d.  sumokėjo 150,56 Eur sumą, 2016 m. kovo 15 d. – 22,75 Eur sumą, 2016 m. kovo 31 d. – 151,63 Eur sumą. Pažymėtina, kad iš šalių sudarytos darbo sutarties 6.2 punkto matyti, jog šalys susitarė, kad ieškovė dirba pagal poreikį, t. y. ieškovė dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršydama darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus. Byloje nustatyta, kad per visą ieškovės darbo laikotarpį pas atsakovę ieškovei buvo mokamas visas darbo užmokestis. Byloje nustatyta, kad ieškovės reikalavimai atsakovei dėl 17 000,74 Eur darbo užmokesčio bei 1560 Eur dienpinigių priteisimo yra nepagrįsti. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti šį ieškovės reikalavimą.
  22. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti atsakovės išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu. Teismas sprendė, kad nesant atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės jos turėtų išlaidų, susijusių su ieškovės mokymu, atlyginimą teismas nesprendžia dėl tokio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė reikšdama reikalavimą įpareigoti atsakovę nereikalauti iš jos mokymosi išlaidų atlyginimo iš esmės reikalauja uždrausti atsakovei naudotis konstitucine teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą.
  23. Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo. Ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d.  2015 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu. Ieškovė nenurodo kokio dydžio jai nesumokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė šio reikalavimo pagrįstumo. Atsakovė atleido ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nuo 2016 m. kovo 31 d. Ieškovei 2016 m. kovo 15 d. buvo sumokėta 22,75 Eur, o 2016 m. kovo 31 d. – 151,63 Eur. Teismas sprendė, kad, pasibaigus tarp šalių darbo teisiniams santykiams, t. y. 2016 m. kovo 31 d., atsakovė sumokėjo ieškovei visas jai priklausančias pinigines sumas, įskaitant ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
  24. Teismas, atmetęs pirmiau nurodytus ieškovės reikalavimus, atmetė ir ieškovės reikalavimus priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, procesines palūkanas.
  25. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  26. Kolegija sprendė, kad remiantis darbo sutarties 4.7, 4.8 punktais, akivaizdu, jog šalys savanoriškai ir aiškiai susitarė, kad ieškovė dirbs komandiravimo režimu. Tai, kad darbo sutartyje yra įtvirtina, jog darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos, iš esmės nereiškia nuolatinės darbo vietos apibrėžimo. Kolegija darė išvadą, kad šalys pačioje darbo santykių pradžioje aiškiai konstatavo, jog darbuotojos darbas bus susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis užsienyje, jai bus taikomas specialus komandiruočių režimas. Tai patvirtina ir šalių faktinis elgesys nuo darbo santykio pradžios iki ieškovės ligos. Kolegija laikė, kad ieškovės buvimo laikotarpis Švedijoje (182 dienos) pripažintinas komandiruote ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punkto nuostatas, nes ieškovės buvimas užsienyje netruko ilgiau kaip 183 dienas.
  27. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė iki galo vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų įsipareigojimus, kuriuos suponuoja komandiruotojo darbuotojo statusas, t. y. mokėjo darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, į kurį, vadovaujantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įeina ir dienpinigiai, ir papildomai patyrė kitų sąnaudų, t. y. ieškovės kelionės į komandiruotes išlaidas bei nakvynės išlaidas.
  28. Darbo sutarties 4.8 punktu šalys įtvirtino, jog į 4.4 punktu nustatyta tvarka išmokėtas sumas įeina ir yra įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, įskaitant ir dienpinigius. Taigi šalys iš esmės sulygo ne tik dėl darbo užmokesčio mokėjimo sistemos, bet ir dėl dienpinigių dydžio. Ieškovei už 182 komandiruotės dienas išmokėta 8056 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną, patvirtina, kad atsakovė iki galo įvykdė įsipareigojimus pagal darbo sutartį, nepažeisdama teisės aktų nuostatų.
  29. Kolegija nesutiko, kad ieškovei buvo mokama mažiau negu slaugytojo vidutinis darbo užmokestis Švedijoje. Ieškovei už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2015 m. spalio 18 d. išmokėtas 11 271,59 Eur darbo užmokestis. Atsakovės papildomai ieškovės naudai patirtų nakvynės išlaidų suma sudaro 2839,10 Eur, neįskaitant kelionės išlaidų. Taigi ieškovės naudai sumokėtą sumą – 14 110,69 Eur (11 308,00 Eur + 2839,10 Eur) – padalijus iš ieškovės faktiškai dirbtų valandų skaičiaus (914,25 val.) gaunamas valandinis įkainis – 15,43 Eur (atskaičius mokesčius).
  30. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ne visada faktiškai ėjo bendrosios praktikos slaugytojo pareigas dėl kvalifikacijos trūkumų. Dėl to priedu prie darbo sutarties įtvirtinta, jog ieškovė pirmąsias 200 val. eis slaugytojos padėjėjo pareigas, tai patvirtina ir vėlesnis šalių susirašinėjimas. Kolegija pažymėjo, kad darbo užmokestis darbo sutartyje buvo sulygtas neto (atskaičius mokesčius), todėl apylinkės teismo atlikta lyginamoji analizė pagal neto yra pagrįsta, o ieškovės apeliaciniame skunde pateikti skaičiavimai yra klaidingi.
  31. Kolegija nurodė, kad ieškovės reikalavimas sumokėti darbo užmokestį už laukimo periodus pagal Laikinojo įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nepagrįstas. Ieškovė mano, jog nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų yra laikotarpiai nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. balandžio 26 d., nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 5 d., nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. sausio 21 d. Kolegija pažymėjo, kad remiantis darbo sutarties 6.6 punktu, ieškovei taikoma suminė darbo laiko apskaita. Apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys aiškiai sulygo dėl darbo pagal poreikį: „Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršijant darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus.“ Pagal darbo sutarties 4.2 punktą atsakovė papildomai įsipareigojo apskaitiniu laikotarpiu užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę ir ne didesnį nei maksimalų darbo krūvį per savaitę lyginamuoju, t. y. apskaitiniu, periodu. Ieškovė 2015 m. kovo mėn. dirbo 70 val., 2015 m. balandžio mėn. 132 val., 2015 m. gegužės mėn. 161,75 val., 2015 m. birželio mėn.  68,25 val., 2015 m. liepos mėn. 190,50 val., 2015 m. rugpjūčio mėn. 75,00 val., 2015 m. rugsėjo mėn. 137,75 val., 2015 m. spalio mėn. 79,00 val. Kolegija sutiko su atsakove, kad apskaitiniais periodais užtikrinto darbo trukmė atitinka darbo sutarties sąlygas (4.2, 6.2, 6.6 punktai), dėl to ieškovės reikalavimas poilsio laiką tarp pamainų suminės darbo laiko apskaitos periodu apmokėti papildomai yra nepagrįstas.
  32. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė 2016 m. vasario 11 d. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo grindė darbo užmokesčio nemokėjimo aplinkybėmis, kurios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos, todėl ieškovės prašymas nutraukti darbo sutartį yra nepagrįstas. Bylos duomenimis, nustatyta, jog atsakovė apie savo sprendimą netenkinti prašymo ieškovę informavo 2016 m. vasario 17 d. laišku, kuris buvo išsiųstas elektroniniu paštu ir pakartotinai paštu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti               Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priklausomai nuo to, ar darbuotojo, sudariusio darbo sutartį su laikinojo įdarbinimo įmone, darbo vieta nurodyta Lietuvos ar užsienio valstybės teritorijoje, priklauso, ar darbuotojui bus suteiktas komandiruoto darbuotojo statusas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės nuolatinė darbo vieta buvo Švedijos Karalystės teritorijoje pas darbo naudotojus – Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai. Taikant Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymą darbo vieta turi būti suprantama kaip darbo funkcijų atlikimo vieta, nurodyta darbo sutartyje, atitinkanti darbuotojo faktišką darbo funkcijų atlikimo vietą nustatytos valstybės teritorijoje. Tuo atveju, kai darbuotojo darbo vieta numatyta Švedijoje, darbuojas nelaikomas komandiruojamu į šią valstybę ir jam netaikomas Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymas. Priešinga išvada prieštarauja Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 2 straipsnio 6 daliai, DK 93 straipsniui, DK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 143 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 158 straipsnio 2 daliai. Netinkamai taikydamas Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymą, darbdavys gali nemokėti darbuotojui dalies darbo užmokesčio, o neišmokėtą darbo užmokesčio dalį kompensuoti išmokėdamas dienpinigių sumą, tačiau tai prieštarauja DK 93 ir 186 straipsniams.
    2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo straipsnio 3 dalies 3 punktas, nustatė, kad slaugytojams Švedijoje mokamas vidutinis darbo valandos įkainis, atskaičius mokesčius, yra 12,32 Eur, t. y. nustatė 0,62 Eur valandinio darbo užmokesčio nepriemoką. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei priklausantis darbo užmokestis yra 15,43 Eur, t. y. nustatė 3,73 Eur darbo valandos įkainio nepriemoką (iš 15,43 Eur –11,70 Eur). Teismai, nustatę, kad atsakovė nesumokėjo viso ieškovei priklausančio darbo užmokesčio, nepagrįstai jo ieškovei nepriteisė (DK 93, 186 straipsniai, Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
    3. Teismai, iš darbo užmokesčio išskaičiuodami mokesčius, galiojančius Švedijoje, sumažino ieškovei priklausantį darbo užmokesčio dydį ir pažeidė DK 93 straipsnį, DK 101 straipsnio  2 dalį. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad darbdavys neužtikrino tinkamo darbo krūvio, bent jau 40 valandų per darbo savaitę. Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vadovaujantis Darbo sutarties 4.2 punktu atsakovė įsipareigojo užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę darbo krūvį. Iš vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio Švedijoje atskaičius Lietuvoje galiojančius mokesčius, imant įprastą 40 valandų per darbo savaitę krūvį, darbo užmokesčio dydis pagal Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą už 2015 kovo–spalio mėn. galėtų siekti 20 923,68 Eur, t. y. atsakovė neišmokėjo ieškovei 17 671,27 Eur darbo užmokesčio (20 923,68 – 3252,41 Eur (kurie faktiškai išmokėti).
    4. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą išreikalauti duomenis apie darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos darbo naudotojų. Ieškovė savarankiškai surinko reikalingus įrodymus, pagrindžiančius darbo užmokestį, iš Švedijoje esančių savivaldybių ir darbdavių asociacijos, bet ne iš darbo naudotojų, pas kuriuos ji dirbo. Teismas privalėjo įpareigoti Valstybinę darbo inspekciją kreiptis į atitinkamą valstybės įstaigą užsienio valstybėje dėl duomenų apie darbo užmokesčio dydį pateikimo iš darbo naudotojų, pas kuriuos dirbo darbuotojas.
    5. Jeigu būtų nuspręsta, kad ieškovės darbo vieta nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovė mokėjo ieškovei 44,26 Eur dydžio dienpinigių normą, o ne 53 Eur normą teisėtai, netinkamai išaiškino DK 220 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6.1 punktą. Be to, teismas nustatė, kad atsakovė dienpinigių dydį susiejo su valandiniu darbo užmokesčio dydžiu. Tai reiškia, kad atsakovė nemokėjo ieškovei dienpinigių už komandiruotėje išbūtas nedarbo dienas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad darbdavio atsisakymas mokėti dienpinigius už komandiruotėje išbūtas švenčių ir poilsio dienas neatitinka teisės aktuose nustatyto teisinio reglamentavimo, pažeidžia darbuotojo teises net ir tuo atveju, jeigu dėl sumažinimo būtų susitarta kolektyvinėje ar darbo sutartyse, nes tai reikštų 100 procentų dienpinigių sumos mažinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2008).
    6. Nors ieškovė tiesiogiai nepareiškė ieškinio reikalavimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, negindamas darbuotojo teisių teismo sprendimu pripažindamas, kad darbo sutartis nutrauktina DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintu pagrindu, išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Apeliacinės instancijos teismas dėl šio proceso teisės normos pažeidimo nepasisakė, ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nesprendė. Kai jau esant prašymui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį darbuotojas neatvyksta į darbą, o darbdavys dėl to skiria šiam darbuotojui drausmines nuobaudas, paskirtos drausminės nuobaudos naikintinos kaip skirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).
    7. Ieškovė netinkamai suformulavo reikalavimą įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti atsakovės patirtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymusi. Tačiau iš ieškinio faktinio pagrindo ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė akivaizdžiai išreiškė savo valią pripažinti negaliojančiu savo įsipareigojimą atlyginti mokymo išlaidas, kaip prieštaraujantį DK 95 straipsnio 5 daliai. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo CPK 418 straipsnyje teismui suteikta teise taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, t. y. pripažinti negaliojančiomis darbo sutartyje nustatytas sąlygas kaip prieštaraujančias DK 95 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo CPK 417 straipsnyje teismui suteikta teise priimti sprendimą dėl ieškovės reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti (nevertino atsakovės patirtų 4033 Eur išlaidų ieškovės mokymuisi pagrįstumo; nesprendė ginčo dėl mokymo išlaidų atlyginimo). Pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas ginčo dėl mokymo išlaidų atlyginimo, išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus (CPK 329 straipsnio 2 dalies  7 punktas). Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Laikinasis darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos, o darbdavio nurodymu gali būti siunčiamas į skirtingas darbo vietas (darbo naudotojas gali nuolatos kisti). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino darbo sutarties 4.7, 4.8 punktus, spręsdamas, kad  šalys aiškiai sulygo, jog ieškovė dirbs komandiravimo režimu. Atsakovė visiškai vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir įsipareigojimus, susijusius su komandiruotojo darbuotojo statusu, t. y. mokėjo darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, į kurį, vadovaujantis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įeina ir dienpinigiai, papildomai patyrė kitas sąnaudas (ieškovės kelionės į komandiruotes išlaidas bei nakvynės išlaidas). Pažymėtina, kad ieškovė turėjo galimybę darbintis tiesiogiai Švedijoje, kaip Europos Sąjungos pilietė, tačiau būtent dėl komandiruoto darbuotojo garantijų, t. y. būsto užtikrinimo Švedijoje, ir dėl to, kad darbdavys užtikrins jai nuolatinius poilsio periodus Lietuvoje, apmokėdamas kelionių išlaidas, ieškovė nusprendė sudaryti darbo sutartį su atsakove.
    2. Darbo sutartimi šalys sulygo valandinius įkainius, į kuriuos įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, įskaitant ir dienpinigius. Šalys sulygo ne tik dėl darbo užmokesčio mokėjimo sistemos, bet ir dėl dienpinigių dydžio, dienpinigių dydį proporcingai susiedamos su faktiškai išdirbtų valandų skaičiumi. Tačiau ši sąlyga nereiškia, kad už poilsio dienas darbuotojai nebus mokami dienpinigiai. Atsakovė ieškovei mokėjo ne mažiau nei 50 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 1K-293 nustatytos dienpinigių sumos už visas komandiruotės dienas. Ieškovei už 182 komandiruotės dienas išmokėta 8056 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną.
    3. Dėl Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto taikymo pažymėtina, kad Švedijos teisės aktai nenustato garantuoto atlyginimo, mokėtino slaugytojams Švedijos darbo rinkoje, darbo užmokestis priklauso nuo asmeninių darbuotojo įgūdžių ir patirties lygio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad gaunamas apytikslis darbo užmokesčio 0,62 Eur skirtumas nėra esminis, įvertinus tas aplinkybes, jog palyginamoji analizė atlikta skaičiuojant vidutinį darbo užmokesčio dydį (ne didžiausią ir ne mažiausią) ir taikant mažiausią 30 proc. mokesčių dydį (ne vidutinį ir ne didžiausią). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tą faktą, kad ieškovė, turėdama tik B1 kalbos lygį, pradėjo dirbti slaugytoja Švedijos medicinos įstaigose, t. y. neturėjo lygiaverčių kalbos lygio žinių kaip gimtąja kalba kalbančios švedų slaugytojos. Atsižvelgdamos į tai, kad kalbos mokėjimas turi įtakos darbo atlikimui, šalys susitarė, jog išdirbus Švedijoje daugiau kaip 1850 val. bus mokama 14,05 Eur. Akivaizdu, kad 14,05 Eur suma yra didesnė nei teismo apskaičiuotas 12,32 Eur valandinio atlyginimo Švedijoje už slaugytojo darbą vidurkis. Ieškovės darbo įgūdžius vertinti kritiškai leidžia ir tas faktas, jog per 9 mėn. laikinosios darbuotojos atsisakė trys darbo naudotojai.
    4. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prasme nedarbo laikotarpiai yra laikotarpiai tarp siuntimų dirbti. Šiuo atveju sąvoka „siuntimas dirbti“ negali būti tapatinama su poilsio sąvoka, darbuotojos poilsio apskaitiniu laikotarpiu sąvoka. Darbo sutarties 4.2. punktu šalys sulygo, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui bus mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimali mėnesinė alga. Ši darbo sutarties sąlyga iš esmės atspindėjo šalių susitarimą užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę krūvį suminės darbo laiko apskaitos periodu (3 mėn.) ir nepažeidžia  Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkto. DK nenustatytas minimalus darbo krūvis, todėl darbo sutarties sąlyga darbo krūvį nustatant pagal poreikį (darbo sutarties 6.1 punktas) yra galima pagal galiojančius norminius teisės aktus. Pažymėtina, kad ieškovė buvo nedarbinga nuo 2015 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. sausio 4 d., nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl garantijų laikino įdarbinimo įmonės darbuotojams

43. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė (laikinoji darbuotoja) ir atsakovė (laikinojo įdarbinimo įmonė) sudarė neterminuotą laikinojo darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad   laikinojo darbo naudotojai – Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos. Byloje ginčo dėl to nėra.

44. Laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojų garantijas nustato 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau – direktyva 2008/104/EB). Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant (Direktyvos 2008/104/EB 1 straipsnio 1 dalis). Šiame teisės akte nenustatyta jo taikymo ribojimų tarptautinėms situacijoms.

45. Direktyva 2008/104/EB nustato, kad jos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo (Direktyvos 2008/104/EB 2 straipsnis).

46. Direktyvos 2008/104/EB nuostatos įgyvendintos Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymu. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai laikiniesiems darbuotojams, pasirašiusiems neterminuotą laikinojo darbo sutartį, tarp siuntimų yra mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu.

47. Kadangi ieškovės su atsakove sudarytoje darbo sutartyje nenustatyta, kad tarp siuntimų bus mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu, tai ieškovei  darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje.

48. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė dirbo pas tris darbo naudotojus Švedijoje (Skanes universitetsjukhus, Mora lasarett, Falun lasarett medicinos įstaigose). Teismai, remdamiesi  ieškovės pateiktais Dalarnos žmogiškųjų išteklių pagrindinės buveinės Dalarnos grafystės tarybos, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinės sąjungos, Region Skane Koncernkontoret raštuose nurodytais slaugytojo vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, sprendė, kad mažiausias slaugytojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 25 000 SEK (2640,36 Eur), o didžiausias – 33 700 SEK. Teismai apskaičiavo, kad 2015 m. vidutinis mėnesinis slaugytojo atlyginimas Švedijos medicinos įstaigose, kuriose ieškovė dirbo,  – 29 350 SEK arba 3099,78 Eur (SEK kursas euro atžvilgiu 9,4684). Skaičiuojant, kad darbuotojas dirba visą mėnesį 8 darbo dienų savaitę gaunamas 17,61 Eur vidutinis valandinis atlyginimas neatskaičius mokesčių (3099,78 Eur / 22 dienos / 8 val.). Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinė sąjunga rašte nurodo, kad mokesčiai Švedijoje priklauso nuo rajono, kuriame gyvenama, dažniausiai mokesčiai yra kiek didesni nei 30 proc. Teismai nurodė, kad Švedijoje dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją už 1 darbo valandą yra gaunamas vidutinis 12,32 Eur darbo užmokestis (atskaičius 30 proc. mokesčių). Švedijoje dirbant tiesiogiai pas darbo naudotoją už 1 darbo valandą yra gaunamas mažiausiai 10,50 Eur darbo užmokestis (atskaičius 30 proc. mokesčių). Pažymėtina, kad atsižvelgdami į tai, jog ieškovei darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, teismai, skaičiuodami, kokį darbo užmokestį gauna tiesiogiai Švedijoje veikiančiose sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose įsidabinę slaugytojai, pagrįstai atskaitė 30 proc. mokesčių.

49. Šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą, išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų, mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (į rankas); už darbo valandą, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius.

50. Taigi darbo sutartimi sulygtas 11,70 Eur darbo užmokestis, atskaičius mokesčius (išdirbus Švedijoje iki 1850 valandų), yra didesnis negu mažiausias darbo užmokestis (10,50 Eur) dirbant tiesiogiai pas darbo naudotojus Švedijoje. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad kiekvienu individualiu atveju darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo jo turimos patirties, slaugomo asmens tipo ir kitų darbdaviui reikšmingų kriterijų. Tai, kad darbo užmokestis priklauso nuo darbo patirties, asmeninių įgūdžių,  nurodyta ir Dalarnos žmogiškųjų išteklių pagrindinės buveinės Dalarnos grafystės tarybos, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos slaugytojų profesinės sąjungos raštuose.

51. Ieškovė, turėdama tik B1 švedų kalbos lygį, pradėjo dirbti Švedijos medicinos įstaigose slaugytoja, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad tiesiogiai dirbdama pas darbo naudotojus būtų gavusi ne mažiau kaip vidutinį darbo užmokestį. Pažymėtina, kad kalbos mokėjimas yra reikšmingas veiksnys tinkamai atlikti slaugytojo darbą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys darbo sutarties 4.5 punkte susitarė, kad už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius. Susitarta 14,05 Eur suma yra didesnė nei 12,32 Eur valandinio atlyginimo Švedijoje už slaugytojo darbą vidurkis. Taigi ieškovei įgijus patirties (išdirbus daugiau kaip 1850 valandų) būtų mokamas atlyginimas didesnis, negu vidutinis darbo užmokestis pas darbo naudotojus Švedijoje.

52. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad  nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad darbdavys pažeidė  Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimą, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje.

Dėl nedarbo laikotarpių

53. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad  laikiniesiems darbuotojams nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų dirbti, kai darbuotojas nevyko į darbą, neapmokami, jeigu laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu yra bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, ir tokie laikotarpiai sudaro iki 5 darbo dienų iš eilės. Už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga.

54. Šalys darbo sutarties 4.2 punkte susitarė, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną MMA. Pagal darbo sutarties 6.6 punktą ieškovei taikoma suminė darbo laiko apskaita. Apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys aiškiai sulygo dėl darbo pagal poreikį: „Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršijant darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus.“

55. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei buvo taikoma suminė laiko apskaita, sprendė, kad ieškovės nurodyti laikotarpiai, kuriuos ji praleido Lietuvoje, laikytini jos poilsio laiku, kad tai nėra nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų dirbti, kaip jie apibrėžiami               Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatyme.

56. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė kasaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šią teismo išvadą ir neįrodė, kad ieškovės nurodyti laikotarpiai nėra poilsio laikas.

Dėl komandiruojamo darbuotojo statuso

57. 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatos reglamentuoja komandiruojamo darbuotojo statusą ir komandiruojamam darbuotojui taikomas garantijas.

58. Direktyvos 96/71/EB  taikymo sritis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje. Aptariamos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.

59. Analizuojamos direktyvos 1 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais. Taigi, ši direktyva taikoma laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojams, išsiųstiems ribotą laiką dirbti kitose ES valstybėse narėse.

60. Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje „komandiruotasis darbuotojas“ - tai darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje.

61. Direktyvoje 96/71/EB nėra kriterijų, apibūdinančių „riboto laiko“ sąvoką, parodančių, kad darbas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra laikino pobūdžio, pavyzdžiui, darbuotojo darbo savo kilmės valstybėje narėje trukmės per atitinkamą laikotarpį kriterijaus, maksimalaus galimo komandiravimo į kitą valstybę narę trukmės kriterijaus ir kt. Tam tikri kriterijai, rodantys, kad asmens darbas kitoje valstybėje narėje yra laikinas, yra suformuluoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Paslaugų teikimo priimančioje valstybėje narėje laikinumas turi būti vertinamas ne tik pagal trukmę, bet ir pagal kitus aspektus, pavyzdžiui, reguliarumą, periodinį ar tęstinį pobūdį (Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Reinhard Gebhard prieš Consiglio dell’Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, C-55/94;  2003 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Bruno Schnitzer, C-215/01).

62. Kriterijai, leidžiantys atskirti darbo laikiną pobūdį išdėstyti ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas) (toliau – direktyva 2014/67/ES). Šie kriterijai įtvirtinti aptariamos direktyvos 4 straipsnyje.

63. Direktyvos  2014/67/ES 4 straipsnio 1 dalyje  nurodyta, kad siekdamos įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/71/EB bei užtikrinti jos vykdymą kompetentingos institucijos atlieka bendrą visų faktinių elementų, kuriuos jos laiko būtinais, įskaitant visų pirma nustatytuosius šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, vertinimą. Tie elementai skirti padėti kompetentingoms institucijoms, kai jos vykdo patikras ir kontrolę ir kai jos turi pagrindo manyti, kad darbuotojas gali būti nelaikomas komandiruotu pagal Direktyvą 96/71/EB. Atliekant bendrą vertinimą tie elementai yra orientaciniai veiksniai, todėl jų negalima vertinti atskirai.

64. Direktyvos  2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje  nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas, ir prireikus, kaip tai suteikiama arba nurodomas išlaidų kompensavimo metodas; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas.

65. Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tai, jog netenkinami vienas ar daugiau iš 2 ir 3 dalyse nustatytų faktinių elementų, nebūtinai automatiškai reiškia, kad situacijos negalima pripažinti komandiravimu. Tų elementų vertinimas pritaikomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

66. Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad į šiame straipsnyje nurodytus elementus, kuriuos kompetentingos institucijos naudoja atlikdamos bendrą įvertinimą, kad nustatytų tikrą komandiravimo atvejį, taip pat gali būti atsižvelgiama siekiant nustatyti, ar asmeniui taikytina darbuotojo apibrėžtis pagal Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 2 dalį. Valstybės narės turėtų vadovautis, inter alia (be kita ko), faktais, susijusiais su darbo atlikimu, darbuotojo pavaldumo ryšiais ir atlygiu, nepaisant to, kaip santykiai apibūdinami susitarime, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra sutartinis, dėl kurio gali būti susitarusios šalys.

67. Išdėstyti kriterijai iš esmės skirti laikinajam darbui komandiravus darbuotoją į kitą valstybę narę nuo nuolatinio darbo atskirti.

68. Pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo, kuriuo įgyvendintos Direktyvos 96/71/EB nuostatos, 2 straipsnio 6 dalį komandiruotas darbuotojas – darbuotojas, paprastai dirbantis Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųstas dirbti kitoje valstybėje narėje, taip pat darbuotojas, paprastai dirbantis kitoje valstybėje, tačiau laikinai atsiųstas dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą šis įstatymas taikomas, kai darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje: kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojas.

69. Nagrinėjamu atveju ieškovė su atsakove (laikinojo įdarbinimo įmonė) buvo sudariusi darbo sutartį ir buvo siunčiama dirbti kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotoja pas darbo naudotojus – Švedijoje veikiančias sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigas. Neterminuota darbo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė dirbs tik Švedijoje, t. y. dėl darbo Lietuvos Respublikoje sulygta nebuvo ir ieškovė pagal su atsakove sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Tą patvirtina ir iki darbo sutarties sudarytos mokymo sutarties nuostatos.  Pagal šią sutartį ieškovė buvo siunčiama mokytis švedų kalbos, t. y. ieškovė tikslingai ruošėsi dirbti būtent Švedijoje. Su atsakove sudaryta mokymo sutartimi ieškovė patvirtino, kad supranta, jog atsakovė gali pasiūlyti tik darbą Švedijoje. Mokymo sutarties 2.3.6 punktu ieškovė įsipareigojo dirbti Švedijoje ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos (mokymo sutarties 2.3.6 punktas).

70. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neatitinka paprastai dirbančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau laikinai darbdavio išsiųsto dirbti į Švediją darbuotojo sąvokos, todėl jai netaikytinas komandiruojamo darbuotojo statusas pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą.

71. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino nurodytas teisės normas, spręsdamas, kad ieškovei netaikytinas komandiruojamo darbuotojo statusas pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešingai, šias normas aiškino netinkamai.

Dėl dienpinigių mokėjimo

72. Nors ieškovė neatitiko komandiruojamo darbuotojo sąvokos pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą, šalys darbo sutartimi susitarė, kad ieškovei bus taikomos  garantijos pagal Direktyvą 96/71/EB ir Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą. Darbo sutarties 4.8 punkte nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog darbuotojo bendra komandiruotės trukmė viršija 30 dienų, darbuotojo komandiravimui į Švediją taikomos 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos ir jam nustatomas specialus komandiravimo režimas pagal paslaugų teikimo sutartį su AB „Orange Personal“. Remiantis 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai.

73. Kadangi šalys susitarė dėl papildomų garantijų ieškovei (dienpinigių, nakvynės, kelionė išlaidų atlyginimo mokėjimo) ir nenustatyta, kad šios papildomos garantijos pablogino ieškovės padėtį (DK 94 straipsnio 2 dalis), tai šios darbo sutarties nuostatos yra galiojančios ir prisiimtus dėl papildomų garantijų įsipareigojimus atsakovė privalėjo vykdyti. Pažymėtina, kad su papildomomis garantijomis susiję mokestiniai klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

74. Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2010 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 440 redakcija) 6.1 punkte įtvirtinta teisė darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, kai tai numatyta  darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 proc. nustatytos dienpinigių sumos.  Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 patvirtintas Dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normas vykstantiems į užsienio komandiruotes dienpinigių norma vykstantiems į Švedijos Karalystę yra 53 Eur. Taigi šalys darbo sutartimi galėjo susitarti, kad bus mokami ne mažesni negu 26,50 Eur dienpinigiai.

75. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad  ieškovei už 182 dienas išmokėta 8056 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną dieną. Taigi atsakovė mokėjo ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, nustatytos teisės aktais, ir darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dėl dienpinigių mokėjimo įvykdė.

Dėl įrodymų rinkimo

76. Informacija apie darbo užmokesčio dydį pas konkrečius darbo naudotojus kitoje valstybėje narėje, kurią reikia surinkti siekiant užtikrinti iš Direktyvos 2008/104/EB kylančias teises, yra fakto, bet ne teisės klausimas. Todėl, skirtingai nei renkant informaciją apie užsienio teisės turinį (teisės aktus, visuotinai taikytinas kolektyvinių sutarčių nuostatas, kt.) (šiuo klausimu žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016 50–58 punktus), šiuo atveju netaikytina Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę, bet turi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą. Įrodymai kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje renkami vadovaujantis 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose.

77. Pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.

78. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-641/2013). Teismas neturi riboti šalies įrodinėjimo galimybių įrodinėjimo procese, jeigu šalis pagrindžia savo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, nurodo aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti, pateikia įrodymus, kad atitinkamo įrodymo negali gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017, 58 punktas).

79. Darbo bylose įrodymų rinkimas pasižymi tam tikra specifika. Teismas turi ne tik teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnis), bet tam tikrais atvejais ir pareigą. Teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, atsižvelgdamas  į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atsakovo dokumentus apie ieškovo priėmimą ir atleidimą (perkėlimą, nušalinimą) iš darbo, draudiminių nuobaudų skyrimą, apie vidutinį ieškovo darbo užmokestį ir kitus bylai nagrinėti būtinus dokumentus, jeigu jų negali pateikti ieškovas (CPK 415 straipsnis).

80. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą išreikalauti duomenis apie darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos darbo naudotojų. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu, tačiau pažymi, kad šis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti priimtus teismų sprendimus. Pažymėtina, kad ieškovė nurodo, jog ji savarankiškai surinko reikalingus įrodymus apie darbo užmokestį iš Švedijoje esančių savivaldybių ir darbdavių asociacijos. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi šiais įrodymais. Byloje nesant duomenų, kad ieškovės pateikti duomenys apie darbo užmokestį pas darbo naudotojus neteisingi, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais duomenimis apie darbo užmokestį pas darbo naudotojus spręsdami tarp šalių kilusį ginčą. Tokia išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principus.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį

81. DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra pasisakęs, kad DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013).

82. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovei du mėnesius iš eilės buvo mokamas ne visas darbo užmokestis. Taigi neegzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl atleidimo iš darbo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė turėjo būti atleista pagal DK 128 straipsnio 1 dalį.

Dėl teismo teisės viršyti pareikštus reikalavimus  darbo byloje

83. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų. Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011).

84. CPK 417 straipsnyje, reglamentuojančiame teismo teisę viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą,  nurodyta, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau  yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

85. Taigi, teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą nereiškia išnagrinėti bet kokį darbo byloje nepareikštą reikalavimą, bet priklauso nuo ieškinio pagrindą sudarančių ir teismo posėdyje paaiškėjusių bylos aplinkybių, o reikalavimai turi būti tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

86. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio pagrindą sudarančias ir bylą nagrinėjant paaiškėjusias bylos aplinkybes, pareikštų reikalavimų turinį, konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, t. y. pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir ieškovės įsipareigojimą atlyginti mokymosi išlaidas negaliojančiu.

87. Kadangi teismas nepripažino, kad ieškovė turėjo būti atleista iš darbo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, tai nebuvo pagrindo spręsti dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtumo. Pažymėtina, kad ieškovė nenurodo, kokias aplinkybės ji nurodė kaip ieškinio pagrindą ar kokios paaiškėjo nagrinėjant bylą, kurių pagrindu teismas galėjo spręsti šį nepareikštą reikalavimą ir pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu. Pažymėtina, kad teismas ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės atlyginti mokymosi išlaidas atmetė, nurodydamas, kad, nesant atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės jos turėtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu, teismas neturi pagrindo spręsti dėl tokio galimo reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo ir su juo susijusių aplinkybių netyrė.

88. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, jog atsakovės reikalavimas atlyginti mokymosi išlaidas ir ieškovės reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu yra pareikšti Vilniaus miesto apylinkės teisme.

89. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai bei vienodos teismų praktikos formavimui.

90. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

91. Kasacinis teismas patyrė 9,39 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš ieškovės (CPK 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės V. M. (duomenys neskelbtini) 9,39 Eur (devynis Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Rodyk draugams

Ar teismai (teisėjai Aušra Maškevičienė, Kristina Serdiukienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas) nuskriaudė medikę?

Parašė topgunforum | 2017-03-04 22:28

Byla 2A-1769-460/2016

Perspausdinta iš eteismai.lt

http://eteismai.lt/byla/58311383819191/2A-1769-460/2016

Swedish Association of Staffing Agencies  Almega Henrik‘o Bäckström

https://www.vardfokus.se/webbnyheter/2016/juni/orange/

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Orange Group Baltic“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Orange Group Baltic“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką, išeitinės kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, atsakovės įpareigojimo nereikalauti išlaidų, susijusių su mokymu, atlyginimo, 2015 m. kovo 9 d. darbo sutarties pripažinimo nutrūkusia pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

Nustatė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, jį vėliau patikslino, juo prašė priteisti iš atsakovės 17 000,74 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1590 Eur delspinigių, remiantis DK 141 straipsnio 3 dalimi priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su ieškove laiką iki visiško atsiskaitymo su ieškove dienos, remiantis DK 128 straipsnio 1 dalimi pripažinti šalių sudarytą 2015-03-09 darbo sutartį Nr. TA-20 nutrūkusia ir įforminti 2015-03-09 darbo sutarties Nr. TA-20 nutraukimą DK 128 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, įpareigoti nuo darbo sutarties nutraukimo dienos išmokėti ieškovei 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją bei išmokėti ieškovei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Taip pat prašė įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktų pagrindu atlyginti atsakovės patirtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu, kvalifikacijos kėlimu, ir nereikalauti iš ieškovės 2014-11-10 mokymo sutarties, sudarytos tarp atsakovės, ieškovės ir UAB „Scandinavian Language School“, 2.3.6 punkte nurodytos 4033 Eur sumos, kurią sudaro atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su ieškovės švedų kalbos mokymu pagal Švedų kalbos mokymo programą ir šios programos apmokėjimu. Be to, ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, jog nuo 2015-03-16 buvo priimta dirbti pas atsakovę bendrosios praktikos slaugytoja pagal 2015-03-09 neterminuotą darbo sutartį Nr. TA-20, jos darbo vieta numatyta išimtinai Švedijos Karalystėje. 2016-02-11 ieškovė išsiuntė atsakovei prašymą nutraukti 2015-03-09 darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nuo 2016-02-17. Teigė, kad atsakovė nuo darbo sutarties įsigaliojimo (2015-03-16) daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio pagal darbo sutartimi sulygtus valandinius įkainius (darbo sutarties 4.5 ir 4.6 punktai) bei sistemingai nemokėjo Švedijoje garantuoto darbo užmokesčio dydžio, kuris buvo sulygtas darbo sutarties 4.8 punkte. Darbo sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovė komandiruojama dirbti į Švediją, bet nustatyta, kad ieškovė siunčiama dirbti į Švediją. Nėra duomenų, kad atsakovė priėmė įsakymus dėl jos komandiruočių į Švediją, nėra įrodymų, kad su įsakymais ieškovė buvo supažindinta. Todėl nėra pagrindo taikyti imperatyvų Europos Sąjungos teisės aktų nustatytą komandiruoto darbuotojo apsaugos standartą, numatytą Europos Sąjungos tarybos direktyvoje 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“, kurio teisės normos perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir įtvirtintos 2005-05-12 Lietuvos Respublikos garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymu. Tikina, kad šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punkte įtvirtinta, kad atsakovė sumoka ieškovei už išdirbtas valandas pagal pateiktą darbo laiko apskaitos žiniaraštį; be to, darbo sutarties 4.6 punkte įtvirtinta, kad ieškovei gali būti mokami priedai ir premijos atsakovės sprendimu ir nuožiūra, kurie priklauso nuo darbuotojo darbo. Darbo sutarties 4.8 punkte sulygta, kad 4.4 punkte nurodytas išmokas ieškovei sudaro mokami priedai –įskaičiuotos visos ieškovei priklausančios pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus išmokos, į kurių sąrašą patenka ir dienpinigiai. Šalys darbo sutarties 4.8 punkte sulygo, kad kartu su visomis ieškovei pagal įstatymą priklausančiomis išmokomis atsakovė sumokės ieškovei ir dienpinigius. Dienpinigių mokėjimo faktą įrodo atsakovės 2016-01-19 pažymoje apie gautas pajamas pateikti duomenys, kad ieškovei priskaičiuota ir sumokėta dienpinigių suma yra 8056 Eur. Šalys taip pat darbo sutartyje sulygo, kad ieškovė, be visų priklausančių išmokų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, t. y. užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl Švedijoje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio mokėjimo (4.8 p.). Ieškovei turėjo būti išmokėtas darbo užmokesčio dydis bent toks, koks būtų mokamas, jeigu Švedijoje veikiantis darbo naudotojas būtų ją tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Ši būtinoji darbo sutarties sąlyga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas bei sąžiningumo principą, darbo sutartyje nėra apibrėžtas minimalus mėnesinis darbdavio užtikrintas darbo krūvis (darbo dienų skaičius) ir nėra nustatytas aiškiai apibrėžtas darbo užmokesčio dydis, t. y. sutartyje konkrečiai nenurodytas darbo užmokesčio dydis. Darbo sutarties 4.5 punktu šalys sulygo tik darbo užmokesčio skaičiavimą dirbant darbo naudotojo naudai – už darbo valandą mokama 11,70 Eur (pagrindinis tarifas), atskaičius visus galimus mokesčius; darbo sutarties 4.6 punktu papildomai nustatytos priemokos prie pagrindinio tarifo vakarinėmis, naktinėmis valandomis, savaitgalio ir švenčių dienomis. Vadovaujantis atsakovės 2016-01-19 pažymos apie gautas pajamas duomenimis, ieškovei priskaičiuotas darbo užmokestis nuo darbo sutarties įsigaliojimo dienos – 4152,91 Eur; išskaitytas pajamų mokestis – 488,89 Eur ir socialinio draudimo įmokos – 411,61 Eur; priskaičiuota išmokėti darbo užmokesčio suma yra 3252,41 Eur. Remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir atsiskaitymo lapeliuose pateiktais duomenimis, sudėjus pas darbo naudotoją faktiškai dirbtas valandas ir jas padauginus iš darbo sutartimi sulygtų darbo valandos įkainių, išmokėtina darbo užmokesčio suma yra 11 308,41 Eur, kuri sutampa su atsakovės išduotos pažymos duomenimis stulpelyje „Iš viso priskaičiuota išmokėti Eur“. Iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal faktiškai dirbtas valandas, 11 308,41 Eur sumos, atėmus faktiškai ieškovei išmokėtą priskaičiuotą 3 252,41 Eur darbo užmokesčio sumą, gaunamas iš atsakovės priteistinas neišmokėto darbo užmokesčio dydis 8056 Eur. Be to, iš darbo sutartyje sulygtų darbo valandos įkainių matyti, kad atsakovė nesumokėjo ieškovei viso jai priklausančio darbo užmokesčio, t. y. ieškovės darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turėjo būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu Švedijoje esantis darbo naudotojas būtų ieškovę tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Pažeidžiant darbo įstatymus, darbo sutartyje konkrečiai nenurodytas darbo užmokesčio dydis, kurį ieškovei turėtų mokėti Švedijos darbo naudotojas, jei pastarasis ieškovę tiesiogiai įdarbintų toje pačioje darbo vietoje. 2010 metais Švedijoje dirbančio slaugytojo preliminarus vidutinis mėnesinis darbo užmokestis gali būti ne mažesnis kaip 27 800 SEK (Švedijos kronų) arba apytiksliai 2800 Eur, t. y. slaugytojo darbo valandos įkainis Švedijos medicinos įstaigoje gali būti didesnis nei 15,56 Eur. Vidutinis darbo sutartimi sulygtas ir faktiškai išmokėtas darbo valandos įkainis yra 8,69 Eur. Skirtumas tarp sulygto darbo valandos vidutinio užmokesčio ir preliminaraus darbo Švedijoje valandos vidutinio užmokesčio yra 8 944,74 Eur (15,56 Eur – 8,69 Eur x1302 val.). Pastaroji 8 944,74 Eur suma iš atsakovės papildomai priteistina kaip atsakovės neišmokėtas visas ieškovei priklausantis darbo užmokestis. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės nedarbo laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga – 325 Eur / mėn. Atsakovė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio – MMA, 119 Eur sumą uždelsdama sumokėjo tik 2016-02-12. Nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų į komandiruotes yra: nuo 2015-06-04 iki 2016-06-16 (9 darbo dienos), 2015-08-19 iki 2015-09-05 (13 darbo dienų), 2015-10-19 iki 2015-11-01 (10 darbo dienų), nuo 2016-01-05 iki 2016-01-21 (13 darbo dienų). Atėmus iš kiekvieno nedarbo laikotarpio tarp siuntimų dirbti po 5 darbo dienas, gaunamos 24 darbo dienos, už kurias yra mokėtina minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Nurodo, kad bendra preliminari neišmokėto darbo užmokesčio priteistina suma yra 17 000,74 Eur (8056 Eur + 8944,74 Eur). Jei bylos nagrinėjimo metu bus gauta duomenų apie ieškovės dirbtą darbą Lietuvoje ir bus nustatyta, kad ieškovės darbo vieta numatyta ne Švedijos Karalystėje, bet Lietuvos Respublikoje, ieškovei taikytinas imperatyvus Europos Sąjungos teisės aktų nustatytas komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, numatytas Europos Sąjungos tarybos direktyvoje 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“, kurio normos perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir įtvirtintos 2005-05-12 Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu. Ieškovė nurodo, kad atsakovas nesumokėjo jai 1590 Eur dienpinigių. Nurodo, kad komandiruotėje buvo 182 dienas, todėl jai turėjo būti apskaičiuota 9646 Eur suma (182 d. x 53 Eur). Darbo sutartyje nenurodytas konkretus dienpinigių dydis, t. y. šalys nesulygo dėl dienpinigių mažinimo. Teigia, kad Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje klaidingai nurodoma, kad „dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusios faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi“. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta kitaip – „šios straipsnio 1-6 dalys netrukdo taikyti darbuotojams palankesnių darbo sutarties atlygį. Komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas“. Minėtoje direktyvoje iš viso nepasisakoma apie dienpinigius, bet siekiama užtikrinti garantijas komandiruojamiems darbuotojams, jų teisę į teisingą mokėjimą už darbą. Teigia, kad dienpinigių įtraukimas į darbo užmokesčio sumą, atitinkama dienpinigių suma sumažinant darbo užmokestį, yra neteisėtas. Taip pat nurodė, kad ieškovė 2016-02-11 išsiuntė atsakovei laišką su prašymu nutraukti šalių sudarytą darbo sutartį remiantis DK 128 str. 1 d. nuo 2016-02-17. Prašymą grindė tuo, kad atsakovė nemokėjo darbo užmokesčio – Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos, ir daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio, kaip tai numatyta darbo sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose. Pažymėjo, kad darbo ginčų komisija 2016-02-17 sprendime nepasisakė dėl šio reikalavimo, o 2016-03-23 darbo ginčų komisija sprendimu šį ieškovės prašymą atmetė. Iš atsakovės 2016-01-19 pažymos matyti, kad atsakovė ieškovei mokėjo kiekvieną mėnesį vietoje darbo užmokesčio dienpinigius, todėl jai nesumokėjo 8056 Eur darbo užmokesčio ir 8944,74 Eur sumos, kurią ieškovei turėtų mokėti Švedijos darbo naudotojas, jei pastarasis ieškovę būtų tiesiogiai įdarbinęs. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės nedarbo laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga – 325 Eur. Atsakovė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio, 113,74 Eur sumą uždelsdama sumokėjo tik 2016-02-12. Dėl šių priežasčių prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį iki visiško atsiskaitymo. Ieškovė teigė, kad tarp šalių ir UAB „Scandinavian Language School“ 2014-11-10 buvo sudaryta trišalė mokymo sutartis. Mano, kad šiai sutarčiai turi būti taikomos darbo teisės normos. Mokymo sutartis buvo sudaryta siekiant pakelti ieškovės kvalifikaciją, taip pat sutartyje šalys susitarė, kad ieškovė privalo įgyti švedų kalbos B1 lygį, būtiną tinkamam jos darbo pareigų vykdymui tam, kad pastaroji galėtų išvykti į Švediją, kadangi atsakovė šioje šalyje turi užsakovų – darbo naudotojų. Mano, kad atsakovė turi būti įpareigota nereikalauti iš ieškovės darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktuose numatytu pagrindu atlyginti jokių atsakovės patirtų išlaidų, susijusių su ieškovės mokymu, jos kvalifikacijos kėlimu, ir nereikalauti iš ieškovės mokymo sutarties 2.3.6 punkte numatytos sumos – 4033 Eur, kurią sudaro atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su ieškovės švedų kalbos mokymu pagal švedų kalbos mokymo programą ir šio mokymo apmokėjimu.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad palaiko 2016-04-08 pateiktame atsiliepime išsakytus argumentus ir prašymus. Nurodė, kad darbo ginčų komisijoms ir teismui teikto ieškinio (patikslinto ieškinio) dalykas nesutampa. Ieškovė nesilaikė ikiteisminės procedūros privalomumo dėl 17 000,74 Eur darbo užmokesčio, todėl prašė teismo atmesti šį reikalavimą dėl DK numatytos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymo. 2016-02-26 prašymu, dėl kurio buvo priimtas 2016-03-23 darbo ginčų komisijos sprendimas, ieškovė jokių piniginių ar civilinio pobūdžio reikalavimų nereiškė, kadangi tiksliai žinojo, kad visi reikalavimai, suformuluoti ankstesniais 2016-01-20, 2016-02-15 prašymais, yra išnagrinėti ir dėl jų priimtas 2016-02-17 darbo ginčų komisijos sprendimas. Mano, kad 2016-02-26 prašymas yra susijęs su ieškovės daugkartiniais skundais Darbo inspekcijai dėl ieškovės netenkinančių darbo inspektorių ar darbo ginčų komisijų sprendimų, kadangi ieškovė šių procedūrų atlikimo metu bandė daryti įtaką komisijų darbui ir tikėjosi pakartotinio, priešingo pirmajam sprendimui rezultato. Mano, kad darbo ginčų komisija neturėjo teisės spręsti tapatų ginčą, o priimdama 2016-03-23 sprendimą pažeidė lis pendens taisyklę. Mano, kad ieškiniui turėtų būti taikoma ieškinio senatis, skaičiuojama nuo pirmojo 2016-02-17 darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos. Teigia, kad šalių sudaryta darbo sutartis savo esme yra laikinojo įdarbinimo sutartis, sudaryta turint tikslą darbuotoją siųsti dirbti Švedijoje esančių darbo naudotojų naudai. Šis darbo santykio modelis buvo aiškus ieškovei darbo sutarties pasirašymo momentu ir visu darbo santykių tęstinumo laikotarpiu, yra apibrėžtas pasirašyta darbo sutartimi. Ieškovė kelia nepagrįstus reikalavimus, kuriuos grindžia motyvacija, iškraipančia susiklosčiusio darbo santykio modelį bei šalių prisiimtas pareigas. Atsakovė palaiko 2016-04-18 atsiliepimu į ieškinį išsakytą argumentaciją dėl piniginių reikalavimų, kildinamų iš įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. papildomo mokėjimo už nedarbo (laukimo) laikotarpius, kuriuos skaičiuoja ieškovė, ir papildomai paaiškina, kad darbo sutarties 6.2 punkto turinys, t. y. darbo pagal poreikį sąlyga, yra glaudžiai susijęs su darbo santykio struktūra, kadangi darbo naudotojas renkasi atsakovės siūlomą darbuotoją, atsižvelgdamas į jo profesinę kvalifikaciją, gebėjimą bendrauti vietos kalba ar asmenines savybes. Taigi darbuotojo darbo laikotarpiai ar darbo laikas, kuris yra glaudžiai susijęs su darbo užmokesčiu, labai priklauso ne tik nuo objektyvių kriterijų, t. y. kvalifikacijos ar kalbos žinių, bet ir nuo subjektyvių kriterijų, tokių kaip darbuotojo etiškas elgesys, noras dirbti ar atsakomybės lygis. Darbo sutarties 4.2 punktu iš esmės darbdavys įsipareigoja užtikrinti ne mažesnį nei 20 valandų darbo krūvį per savaitę apskaitiniu laikotarpiu. Ieškovei nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. šis darbo krūvis buvo užtikrintas. Atsakovė vykdė pareigą skaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį už nedarbo (laukimo) periodus nuo 2016 m. sausio mėn. iki darbo sutarties nutraukimo 2016-03-31. Minėto pobūdžio darbo santykių struktūros galimybę patvirtino ir įstatymų leidėjas, nuo 2010-08-01 (DK 149 str. 3 d.) panaikinęs draudimą dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą ne visą darbo laiką dirbantiems asmenims. Nurodė, kad dėl 17 000,74 Eur sumos priteisimo palaiko 2016-04-18 atsiliepime nurodytus motyvus, ir papildomai paaiškino, kad vykdė visus darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, papildomai patyrė kitų sąnaudų (už ieškovės apgyvendinimą). Pažymėjo, kad Švedijoje nėra reglamentuotas minimaliojo darbo užmokesčio dydis, preziumuojama, kad šalys yra laisvos susitarti dėl atlyginimo dydžio. Atkreipė dėmesį į darbo sutarties 4.8 punktą: „Darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Šalys patvirtina, kad į 4.4 punkte nurodytas sumas įeina ir pilnai įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus (įskaitant dienpinigius) ir užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl šalyje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio“, kuris įtvirtina, kad šalys žino, kad į darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį įtraukiamos visos su darbo užmokesčiu susijusios sumos. Ši nuostata sutarties pasirašymo metu buvo aiški ieškovei, tą patvirtina ir jos elgesys darbo santykių tęstinumo laikotarpiu, t. y. 9 mėnesius ieškovė pretenzijų dėl netinkamai priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio atsakovei nereiškė. Ieškinyje nurodomas darbo užmokesčio dydis Švedijoje, kurio pagrindu yra keliami reikalavimai, yra statistinio pobūdžio matmuo. Ieškovė naudoja bendrosios praktikos slaugytojų Švedijoje vidutinio darbo užmokesčio matmenį, tačiau darbo santykio tęstinumo laikotarpiu ieškovė ne visuomet faktiškai atliko bendrosios praktikos slaugytojos pareigas dėl kvalifikacijos trūkumų. Dėl to buvo sudarytas darbo sutarties priedas, kuriame aiškiai įvardyta, kad ieškovė pirmąsias 200 val. eis slaugytojos padėjėjo pareigas. Vėlesniame šalių susirašinėjime ieškovė pripažįsta, kad bendrosios praktikos slaugytojo pareigų, nepaisant darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, negali atlikti. Darbo sutarties nuostatos ir šalių elgesys rodo, kad darbo užmokesčio mokėjimo sistema buvo priimtina ir aiški darbo santykio šalims. Darbo santykio turinys nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir atitinka tikruosius šalių ketinimus, o atsakovė iki galo vykdė savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį bei mokėjo sulygtą darbo užmokestį. Mano, kad ieškovės reikalavimas dėl 17 000,74 Eur, 1590 Eur ir kitų pinigų sumų atmestinas, kiti ieškovės reikalavimai taip pat neturi teisinio pagrindo. Atsakovė 2016-04-18 atsiliepime papildomai nurodė, kad ieškovė, sudarydama darbo sutartį, puikiai suprato prisiimamų įsipareigojimų pagrindus – mokymo sutarties ir darbo sutarties turinį. Ieškovė nuo 2015-11-02 iki 2016-01-04 buvo nedarbinga, atsakovės darbuotojai kalbėjo su ieškove, kad būtina nustatyti jos kalbos lygį, kadangi šie duomenys yra teikiami darbo naudotojams. Ieškovė 2016-01-26 kviesta kalbos lygiui nustatyti 2016-01-28, tačiau 2016-01-26 ieškovė susirgo, ieškovės nedarbingumo laikotarpiai tęsėsi nuo 2016-01-26 iki 2016-02-18. Ieškovė buvo nedarbinga ir 2016-02-02 ir 2016-02-17 dienomis, nors iš pažiūros jautėsi puikiai ir dalyvavo darbo ginčų komisijos posėdžiuose. Be to, ieškovė nuo 2016-03-01 iki 2016-03-04 buvo pakartotinai nedarbinga, kas nesuderinama su ieškovės reikalavimu įforminti darbo sutarties nutraukimo datą DK 128 str. pagrindu nuo 2016-02-17. Šie ir kiti veiksmai rodo galimą ieškovės piktnaudžiavimą socialine sistema. Laikotarpiais tarp nedarbingumų ieškovė atsisakydavo vykdyti atsakovės nurodymus. 2016-03-31 už darbo drausmės pažeidimus ieškovė atleista pagal DK 136 str. 3 d. l p. Nutraukusi darbo sutartį, atsakovė įgijo teisę reikalauti iš ieškovės atlyginti mokymosi išlaidas mokymo sutarties 2.3.6 punkto pagrindu. Mano, kad ieškovės siekis išvengti šių išlaidų atlyginimo ją galbūt ir skatina reikšti nepagrįsto pobūdžio reikalavimus. Ieškovė ne visą darbo santykių laikotarpį galėjo atlikti savo pareigas savarankiškai. Tai patvirtina ir darbo sutarties 1 priedas. Praėjus šešiems mėnesiams nuo darbo santykių pradžios ieškovė elektroniniu laišku atsakovei patvirtino, kad dirba ne su slaugytojomis, o su slaugytojų padėjėjomis. Ieškovės apskaičiavimai dėl 15,56 Eur vidutinio valandinio tarifo yra nepagrįsti logika ir faktine situacija, kadangi ieškovė negalėjo atlikti visų darbo sutartimi prisiimtų pareigų. Atsakovė nurodė, kad ieškovei sumokėjo visas pinigines sumas, sumokėjo mokesčius Lietuvoje ir 8606,80 Eur Švedijoje, taip pat patyrė sąnaudas už ieškovės nakvynę, tai sudaro 2839,10 Eur.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas (teisėja Kristina Serdiukienė) 2016 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nusprendė priteisti iš ieškovės V. M. 7,53 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas bei 41 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

84. Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo: priteisti ieškovei V. M. iš atsakovės UAB „Orange Group Baltic“ nuostolių atlyginimą – 17 000,74 Eur neišmokėto darbo užmokesčio; priteisti ieškovei V. M. iš atsakovės UAB „Orange Group Baltic“ nuostolių atlyginimą – 1590 Eur neišmokėtų dienpinigių; uždelsus atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, remiantis DK 141 str. 3 dalimi, priteisti iš atsakovės UAB „Orange Group Baltic“ ieškovei V. M. vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką iki visiško atsiskaitymo su ieškove dienos; remiantis DK 128 straipsnio 1 dalimi, pripažinti 2015-03- 09 darbo sutartį Nr. TA-20, sudarytą tarp atsakovės UAB „Orange Group Baltic“ ir ieškovės V. M., nutrūkusia ir įforminti 2015-03-09 darbo sutarties Nr. TA-20 nutraukimą DK 128 str. 1 dalyje numatytu pagrindu, nuo darbo sutarties nutraukimo dienos išmokant ieškovei V. M. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas; įpareigoti atsakovę UAB „Orange Group Baltic“ nereikalauti iš ieškovės V. M. 2015-03-09 darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktų ir 2014-11-10 mokymo sutarties 2.3.6 punkto pagrindu atlyginti atsakovės patirtas 4 033 Eur dydžio išlaidas, susijusias su jos kvalifikacijos kėlimu, kadangi darbo sutartis nutraukta pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį, pripažinti negaliojančiomis darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktuose ir mokymo sutarties 2.3.6 punkte nustatytas sąlygas, kad ieškovė įsipareigoja atlyginti atsakovei jos patirtas 4 033 Eur dydžio išlaidas ieškovės mokymui ir kvalifikacijos kėlimui; priteisti ieškovei V. M. iš atsakovės UAB „Orange Group Baltic“ 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti ieškovės V. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neištyręs visų reikšmę bylai turinčių aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vadovavosi atsakovės pateiktomis neteisingomis prielaidomis, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantė skunde palaiko argumentus, išdėstytus patikslintame ieškinyje.

1. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jai buvo išmokėtas visas jai faktiškai priklausantis darbo užmokestis ir kad atsakovė iki galo įvykdė savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį ir galiojančius teisės aktus. Ieškovė tikina, kad darbo sutartyje jos darbo vieta nustatyta Švedijoje. Apeliantės nuomone, teismas neturi pagrindo taikyti imperatyvių Europos Sąjungos teisės aktų nustatytą komandiruoto darbuotojo apsaugos standartą, numatytą Europos Sąjungos tarybos direktyvoje 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“, kurios normos perkeltos į 2005-05-12 Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą. Ieškovė tikina, kad atsakovė neužtikrino jai normalaus darbo krūvio Švedijoje ir nepasiūlė darbo Lietuvoje. Mano, kad pagal darbo sutarties 4.8 punktą ieškovė turi gauti darbo užmokestį, garantuotą Švedijoje. Tikina, kad apylinkės teismo skaičiavimas, nustatant Švedijos slaugytojo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį bei vidutinį valandinį darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, remiantis ne Lietuvos Respublikoje veikiančiais įstatymais, yra neteisėtas. Apeliantė įsitikinusi, kad darbo sutarties 4.2 punktas, numatantis, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui vietoje viso minimaliosios mėnesinės algos dydžio mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimalioji mėnesinė alga, prieštarauja Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo nuostatoms, dėl šio pažeidimo nedarbo laikotarpiu jai nesumokėta 251,14 Eur. Ieškovė, remdamasi Švedijos ligoninių darbuotojų / slaugytojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, taikydama alternatyvų darbo užmokesčio skaičiavimą, mano, kad atsakovė nesumokėjo jai 17 671,27 Eur darbo užmokesčio (iš 20 923,68 Eur atimama faktiškai sumokėta 3 252,41 Eur sma), šią sumą ieškovė prilygina ieškinyje (patikslintame) nurodytai 17 000,74 Eur sumai. Apeliantės nuomone, darbo sutarties 1 priede pasirašytas šalių susitarimas, kuriuo sumažinamas darbo valandos įkainis iki 9,9 Eur, yra ydingas, neatitinka sąžiningumo principo. Ieškovė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jai trūko patirties ir švedų kalbos žinių, dėl to negalėjo tinkamai atlikti slaugytojos funkcijų, ir tvirtina, kad ji turi tinkamą kvalifikaciją, jos švedų kalbos mokėjimas atitinka B1 lygį. Apeliantė mano, kad apylinkės teismo padaryta išvada, jog atsakovės 8 056 Eur dienpinigių suma (už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn.) yra sudedamoji ieškovės darbo užmokesčio dalis, prieštarauja DK 220 str. 1 d. ir 186 str. nuostatoms.

2 Apeliantės nuomone, ji ir atsakovė darbo sutartyje nesulygo dėl dienpinigių normos sumažinimo, dėl to jai priteistina 1 590 Eur dienpinigių. Ji nesutinka su teismo išvada, kad ieškovei buvo mokamas visas jai priklausantis darbo užmokestis, mano, kad darbo sutartis turi būti pripažinta nutrūkusia pagal DK 128 str. 1 d. Apeliantė įsitikinusi, kad atsakovė uždelsė atsiskaityti su ieškove, dėl to privalo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Pažymi, kad turi būti pripažintas negaliojančiu ieškovės įsipareigojimas atlyginti mokymo išlaidas darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktų ir 2014-11-10 mokymo sutarties 2.3.6 punkto pagrindu kaip prieštaraujantis DK 95 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui. Ieškovės nuomone, apylinkės teismas netinkamai taikė CPK 418 straipsnyje įtvirtintą normą ir nepasinaudojo teismui suteikta teise taikyti alternatyvų darbuotojų teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą – pripažinti negaliojančiomis mokymo sutartyje nurodytas sąlygas. Mano, kad ieškovės įsipareigojimas dirbti pas atsakovę ne mažiau kaip 24 mėnesius yra klaidinamas ir neteisėtas, nes pažeidžia Konstitucijos 48 str. 1 d. ir DK 2 str. 1 d. 2 p.

3 Apeliantė mano, kad apylinkės teismas be pagrindo atmetė kai kuriuos jos prašymus dėl rašytinių įrodymų. Apeliantės argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išnagrinėti Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1770-460/2016, dėl to jie nebepateikiami. Ieškovė mano, kad apylinkės teismas be pagrindo iš ieškovės priteisė 41 Eur žyminio mokesčio. Teigia, kad apylinkės teismas išnagrinėjo ne visus reikalavimus, t. y. nevertino ir nepasisakė dėl šalių teiktų įrodymų, susijusių su mokymosi išlaidų patyrimu, nepasisakė dėl susitarimų atlyginti mokymosi išlaidas pagal DK 95 straipsnio 5 dalį turinio, todėl mano, kad sprendimas naikintinas CPK 329 pagrindu.

5. Atsiliepime atsakovė su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, jog atsakovė iki galo įvykdė visus darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir įsipareigojimus, susijusius su komandiruotėmis. Pažymi, kad ieškovės atlikti darbo užmokesčio skaičiavimai yra klaidinami ir nepagrįsti. Tikina, kad šalys darbo sutartyje sulygo ir dėl dienpinigių dydžio, o atsakovė juos visus sumokėjo. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais dėl darbo užmokesčio laukimo periodų, nes sąvoka „siuntimas dirbti“ negali būti tapatinama su poilsio sąvoka. Tikina, kad ieškovei yra sumokėtas visas darbo užmokestis, dėl to nėra pagrindo nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu. Iš to išplaukia ir ieškovės reikalavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio bei išeitinės išmokos išmokėjimo nepagrįstumas. Atsakovė mokymosi sutartį vertina kaip kilusią iš civilinių teisinių santykių, bet ne iš DK, kaip mano ieškovė. Jos nuomone, jei šalys sutartyje susitarė dėl sąlygų, jos turi būti vykdomos. Atsakovės įsitikinimu, apeliantė sistemingai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis nuolat reikšdama įvairius prašymus, siekė klaidinti teismą dėl faktinių aplinkybių.

6. Atsakovė UAB „O. G. B.“ pateikė apeliacinį skundą, juo prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo dalį dėl ieškinio senaties taikymo, ikiteisminės darbo ginčo nagrinėjimo procedūros laikymosi konstatuojant, jog ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą, nesilaikant privalomos ikiteisminio nagrinėjimo procedūros. Nurodo, jog ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 17 000,74 Eur nesumokėto darbo užmokesčio nebuvo nagrinėtas darbo ginčų komisijoje. Tikina, kad ieškovė nesilaikė DK nustatytos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo tvarkos darbo ginčų komisijoje, todėl mano, kad ši ieškinio dalis turėtų būti atmesta arba palikta nenagrinėta. Apeliantės nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Atsakovė nurodo, kad darbo ginčų komisijos sprendimas buvo priimtas 2016-02-17, o ieškinys teismui pateiktas 2016-03-24, t. y. praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą.

7. Atsiliepimų į atsakovės apeliacinį skundą nepateikta.

Apeliaciniai skundai netenkintini.

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

9. Byloje nustatyta, kad šalys 2015-03-09 sudarė darbo sutartį Nr. TA-20, pagal kurią ieškovė priimta dirbti neterminuotai bendrosios praktikos slaugytoja nuo 2015-03-16. Ieškovė, siekdama su įdarbinimo įmonės pagalba išvykti dirbti į Švediją, įgijo B1 švedų kalbos lygį, kuris yra būtinas jos tinkamam darbo pareigų vykdymui, nes atsakovė Švedijoje turi užsakovų (darbo naudotojų). Darbo sutartyje nurodoma, kad darbuotojas turi veikti darbo naudotojų ir darbdavio naudai. Darbuotojas supranta ir sutinka, kad jis bus siunčiamas atlikti darbo funkcijas darbdavio nurodytų laikino darbo naudotojų, kuriems darbdavys teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, darbo vietose. Darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos (1.1.1–1.1.2 p.). Šalys susitarė, kad darbo užmokestis dirbant pas darbo naudotoją ar projekte nustatomas pagal faktiškai dirbtą valandų skaičių, kuris žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, arba nurodant darbo naudotojo ar darbdavio darbo laiko apskaitos sistemą (taip pat ir elektroninę) (4.1 p.). Už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimalioji mėnesinė alga (4.2 p.). Darbo sutarties 4.5 punkte šalys susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą darbuotojui, išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų, mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (neto); už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius („į rankas“). Papildomai bus mokama šiais atvejais (visos sumos toliau yra nurodytos atskaičius visus galimus mokesčius („į rankas“): vakarinėmis valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 1,31 Eur; naktinėmis darbo valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,47 Eur; savaitgalio valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,90 Eur; darbo švenčių, nustatomų pagal Švedijos teisės aktus, dienomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 6,38 Eur. Darbo užmokestis, atskaičius teisėtas išskaitas, mokamas 2 kartus per mėnesį. Esant darbuotojo raštiškam prašymui, darbo užmokestis gali būti mokamas vieną kartą per mėnesį. Darbo užmokestis mokamas, pervedant jį į darbuotojo sąskaitą banke. Darbuotojui gali būti mokami priedai ir premijos darbdavio sprendimu ir jo nuožiūra, kurie priklauso nuo darbdavio veiklos rezultatų ir darbuotojo darbo. Šiame punkte nurodytas darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiami tik šalių susitarimu (išskyrus atvejus, nurodytus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalyje) (4.6 punktas). 4.8 punktas nustatė, kad atsižvelgiant į tai, kad darbuotojo bendra komandiruotės trukmė viršija 30 dienų, darbuotojo komandiravimui į Švediją taikomos 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos ir jam nustatomas specialus komandiravimo režimas pagal paslaugų teikimo sutartį su AB „O. P.“. Remiantis 2005-05-12 Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Šalys patvirtino, kad į 4.4 punkte nurodytas sumas įeina ir yra įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus (įskaitant ir dienpinigius) ir užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl šalyje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio mokėjimo. 9.17 punkte šalys nustatė, kad yra sudariusios civilinę mokymo sutartį, pagal kurią darbuotojas prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus dėl darbo įmonėje nustatyto laiko ir įsipareigojo jų tinkamai laikytis. Nutraukus darbo santykius su darbdaviu anksčiau mokymo sutartyje nustatyto termino ir joje nustatytais pagrindais, darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui visas mokymo sutartyje nustatytas išlaidas, susijusias su švedų kalbos mokymu. Su mokymo sutartimi susijusios darbdavio išmokos darbuotojui ir darbdavio sąnaudos darbuotojo naudai (tokios kaip stipendija, išlaidos autorizacijai gauti ir pan.) priskiriamos darbdavio patirtoms sąnaudoms darbuotojo naudai, vadovaujantis taikytinais Lietuvos ir Švedijos teisės aktų reikalavimais. Darbo santykiams visais atvejais taikoma Lietuvos Respublikos teisė, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą darbo naudotojo naudai užsienyje. Lietuvos Respublikos darbo teisės normų galiojimas nėra siejamas su darbuotojo darbo atlikimo vieta. Šalių darbo teisinius santykius bet kuriuo atveju reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo įstatymai ir kiti norminiai aktai (13.3 p.) (t. 1, b. l. 164–177). 2016-03-09 šalys pasirašė 1 priedą prie darbo sutarties Nr. TA-20, jame susitarė, kad šalys sutinka ir patvirtina, kad pirmosiomis darbo savaitėmis projekto Švedijoje metu dėl darbo specifikos ypatumų ieškovė negali vykdyti bendrosios praktikos slaugytojo funkcijų savarankiškai. Nutarė, kad ieškovės darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu, kol ieškovė nevykdys savo darbo funkcijų savarankiškai, yra nustatomas 9,90 Eur vienos valandos įkainis, atskaičius visus galimus mokesčius („į rankas“). Tikslus šio valandinio įkainio galiojimo laikotarpis yra nustatomas atsakovės ir darbo naudotojo sprendimu, darant specialią žymą darbo valandų apskaitos žiniaraštyje, tačiau šis laikotarpis negali viršyti 200 darbo valandų (t. 1, b. l. 178). Nustatyta, kad šalys ir UAB „Scandinavian Language School“ 2014-11-10 sudarė mokymo sutartį, pagal kurią atsakovė sumokėjo UAB „Scandinavian Language School“, o UAB „Scandinavian Language School“ teikė ieškovei ne mažiau 500 akademinių valandų švedų kalbos mokymus pagal švedų kalbos mokymo programą (1.1 p.). Šalys numatė, kad ieškovei sėkmingai baigus programą ir išlaikius švedų kalbos mokymo programos B1 lygio egzaminą, atsakovė įsipareigoja sudaryti su ja laikinojo darbo sutartį (nebent šalys sutartų kitaip), o ieškovė įsipareigoja išdirbti pas atsakovę ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos (1.4, 2.3.6 p.). Jeigu laikinojo darbo sutartis tarp ieškovės (kaip darbuotojos) ir atsakovės bus nutraukta ieškovės iniciatyva ir pareiškimu be svarbios priežasties ar atsakovės iniciatyva dėl ieškovės kaltės anksčiau negu praėjus 24 mėnesiams nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos, tai ieškovė privalės kompensuoti atsakovei programos išlaidas, kurios sudaro 4033 Eur (13 924 Lt), su jų sąmata ieškovė buvo supažindinta prieš sudarant sutartį (2.3.6 p.). (t. 1, b. l. 157–163).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

0. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniams skundams išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

2111. Atsakovė mano, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 17 000,74 Eur nesumokėto darbo užmokesčio nebuvo nagrinėtas darbo ginčų komisijoje. Tikina, kad ieškovė nesilaikė DK nustatytos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo tvarkos darbo ginčų komisijoje. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 24 d. teismo nutartyje byloje Nr. 3K-3-193-248/2016 pabrėžė, kad nors DK 287 straipsnio l dalis nustato, jog darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tačiau asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos įgyvendinimu įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio l dalis), taigi ir tais atvejais, kai darbo santykiai yra pasibaigę ir darbuotojas teisme reiškia reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat kitus su atleidimu susijusius reikalavimus, kuriems, atskirai imant, privalomas išankstinis ginčo sprendimas darbo ginčų komisijoje, visi reikalavimai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-248/2016). Esant nurodytam reglamentavimui atsakovės argumentas dėl ikiteisminės tvarkos pažeidimo nepagrįstas, todėl atmestinas.

12. Atsakovė pažymi, kad ieškovė praleido vieno mėnesio senaties terminą, dėl to ieškinys turėtų būti atmestas vien tuo pagrindu. DK 296 straipsnis nustato, kad, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Aktualu tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama DK 296 straipsnį, konstatavo, kad šioje teisės normoje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšti ieškinį teisme turi būti kvalifikuojamas kaip procesinis terminas (DK 10, 29 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (DK 29 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 135–149). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas senaties (ne)taikymo klausimą, teisingai nustatė, kad terminas 2016-02-17 darbo ginčų komisijos sprendimui apskųsti suėjo 2016-03-17. Pažymėtina, kad ieškovė kreipėsi dėl minėto darbo ginčo komisijos apskundimo į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu 2016-03-15 (Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, t. 1, b. l. 21–22), t. y. ieškovė kreipėsi nepraleidusi vieno mėnesio senaties termino. Tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-16 nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė elgėsi pasyviai, priimto darbo ginčų komisijos sprendimo neskundė per DK 296 straipsnyje nustatytą terminą. Svarbu tai, kad ieškovė, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-16 nutartį, Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2016-03-23 paštu išsiuntė ieškinį, kuris teisme gautas 2016-03-24. Apylinkės teismas teisingai nustatė ir tai, kad dėl darbo ginčų komisijos 2016-03-23 sprendimo ieškovė nepraleido termino paduoti ieškinį teismui, kadangi patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovė skundžia šį darbo ginčų komisijos sprendimą, teisme gautas 2016-04-21 (t. 2, b. l. 36–55). Esant aptartoms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui pripažintina, kad ieškovė termino pareikšti ieškinį nepraleido.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

13. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Aktualu ir tai, jog bylos nagrinėjimas iš esmės baigiasi ištyrus visus įrodymus (CPK 251 straipsnio 1 dalis), išsprendus prašymus (CPK 251 straipsnio 3 dalis). Kompleksinis nurodytų normų aiškinimas reiškia, kad ieškovė turėjo galimybę teikti įrodymus, reikšti prašymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teisme. Apeliantė visiškai nenurodo, kad galbūt jos nurodomų įrodymų pateikimo galimybė atsirado po procesinio sprendimo priėmimo apylinkės teisme. Be to, apeliantė visiškai nepaaiškina, kokią reikšmę jos prašomi išreikalauti įrodymai turės apeliacinio skundo nagrinėjimui. Bylos duomenys pagrindžia, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę teikti ir teikė įrodymus, juos pildė, proceso metu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl atsakovės patikros. Vertindama teismo vaidmenį šioje darbo byloje, kolegija mano, kad begalinis įrodymų teikimas nepaaiškinant jų reikšmės ir (ar) įtakos tik vilkina bylos nagrinėjimą, naujų įrodymų išreikalavimas yra perteklinis veiksmas. Akcentuotina, kad ieškovė pateikė apeliacinį skundą, tai reiškia, kad duomenų jam parengti turėjo, rėmėsi Švedijos slaugytojų vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, be to, pati atsakovė proceso metu apeliacinės instancijos teisme papildomai teikė valstybės institucijų duomenis, todėl manytina, kad vėl teikti naujus įrodymus ir faktiškai bylą nagrinėti iš naujo nėra teisinio pagrindo.

14. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nuomone, kad 2015-03-09 darbo sutarties Nr. TA–20 4.8 punkte nustatytas „specialus komandiravimo režimas“ neatitinka DK 94 straipsnio 2 dalies reglamentavimo. Minėtoje normoje nurodyta, jog šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato DK, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Šiuo atveju analizuojant tarp šalių susiklosčiusį darbo santyki, būtina konstatuoti, jog remiantis darbo sutarties 4.7, 4.8 punktais, akivaizdu, kad šalys savanoriškai ir aiškiai susitarė, kad ieškovė dirbs komandiravimo rėžimu. Tai, kad darbo sutartyje yra įtvirtina, jog darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos, iš esmės nereiškia nuolatinės darbo vietos apibrėžimo. Sutiktina su atsakovės nuomone, jog tai reiškia, kad šalys pačioje darbo santykių pradžioje aiškiai ir sąžiningai konstatavo, jog darbuotojos darbas bus susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis užsienyje, jai bus taikomas specialus komandiruočių rėžimas. Šias aplinkybes patvirtina ir šalių faktinis elgesys nuo darbo santykio pradžios iki ieškovės ligos. Bylos duomenys patvirtina, jog nuo darbo sutarties sudarymo datos 2015-03-09 iki 2016 metų sausio mėn., t. y. 9 mėnesių darbo santykių tęstinumo laikotarpiu, ieškovė atsakovei pretenzijų dėl išmokamo darbo užmokesčio, jos struktūros nereiškė, komandiruočių metu naudojosi visomis komandiruotojo darbuotojo garantijomis. Kita vertus, apeliantė visiškai nepaaiškina, kuo, Europos Sąjungoje esant laisvam darbo jėgos judėjimui, komandiruočių režimas blogina jos padėtį (CPK 12, 178 straipsniai),

15. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė iki galo vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų įsipareigojimus, kuriuos suponuoja komandiruotojo darbuotojo statusas, t. y. mokėjo darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, į kurį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įeina ir dienpinigiai, ir papildomai patyrė kitų sąnaudų, t. y. ieškovės kelionės į komandiruotes išlaidas bei nakvynės išlaidas. Byloje yra pateiktos atsakovės apmokėtos sąskaitos už ieškovės apgyvendinimą (t. 2, b. l. 151–168). Ieškovė, lankydama švedų kalbos mokymo kursus, sudarydama darbo sutartį, ikiteisminio ir teisminio proceso metu teikdama prašymus (2016-02-15 patikslintas prašymas, 2016-02-10 prašymas Nr. APS-36-2369 ir kiti ankstesni) aiškiai ir neabejotinai suvokė, jog yra komandiruojama dirbti į užsienio valstybę – Švediją. Ieškovė reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos, atsiradusios dėl, jos nuomone, neteisingai apskaitytų darbo valandų, ir reikalavimo sumokėti skolą už kelionės ir transporto išlaidas atsisakė, pripažindama, jog atsakovė su ja yra atsiskaičiusi.

16. Pirmosios instancijos teismo 2016-06-26 posėdžio metu šalys patvirtino, jog ieškovė komandiruotėje Švedijoje 2015 m. praleido 182 dienas. Tai reiškia, kad ši aplinkybė papildomai neįrodinėjama (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Viena vertus, ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad jos darbas Švedijoje neturėtų būti vertinamas kaip komandiruotė. Kita vertus, iš procesinių dokumentų matyti, kad 2016-04-18 patikslinto ieškinio 2 reikalavimu (patikslinto ieškinio 19 lapas) ieškovė prašė priteisti, jos nuomone, nesumokėtus 1 590 Eur dienpinigius. Patikslintu ieškiniu (12 lapas, 3 pastraipa) nurodė, jog atsakovė nuo darbo sutarties įsigaliojimo dienos iki skundo dienos neišmokėjo ieškovei priklausančių dienpinigių už laikotarpius, kai pastaroji buvo komandiruota dirbti į Švediją. Kolegija pažymi, kad ieškovės buvimo laikotarpis Švedijoje pripažįstamas komandiruote ir pagal Vyriausybės nutarimo 2004-11-03 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ nuostatas, kadangi ieškovės buvimas užsienyje netruko ilgiau kaip 183 dienas 2 (punktas).

17. Kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, mano, kad apeliantės argumentai dėl darbo užmokesčio struktūros ir reikalavimo sumokėti papildomą 17 000,74 Eur sumą yra nepagrįsti. Ieškovė laikotarpiu nuo 2016-03-16 iki 2015-10-18 dirbo 914,25 val., vadovaujantis darbo sutarties 4.5, 4.6, 4.8 punktu, 2015-03-09 darbo sutarties 1 priedo 1 punktu, ieškovei priskaičiuotas ir išmokėtas 11 271,59 Eur darbo užmokestis, (neto) dalis sudaro 12,33 Eur. Papildomai ieškovės naudai patirtų nakvynės išlaidų suma sudaro 2839,10 Eur (13 455 SEK/2 + SEK/2 + 2128,00 SEK/2 + 2072,00 SEK + 1983,52 SEK + 4704,00 SEK + 4704,00 SEK = 26 105,02 SEK/9,1948 = 2839,10 Eur), neįskaitant kelionės išlaidų. Taigi skaičiuotina ieškovės naudai susidariusi suma – 14 110,69 Eur (11 308,00 Eur + 2839,10 Eur). Šią sumą padalijus iš ieškovės faktiškai dirbtų valandų skaičiaus – 914,25 val., gaunamas neto valandinis įkainis – 15,43 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, reikšdama reikalavimus, naudojo bendrosios praktikos slaugytojų Švedijoje vidutinio darbo užmokesčio matmenį, apeliaciniame skunde ji savo reikalavimus tikslino, juos didindama, tačiau darbo santykių tęstinumo laikotarpiu ieškovė ne visada faktiškai ėjo bendrosios praktikos slaugytojos pareigas dėl kvalifikacijos trūkumų. Nėra pagrindo abejoti, kad dėl šių aplinkybių buvo sudarytas priedas prie darbo sutarties, kuriame aiškiai įtvirtinta, jog ieškovė pirmąsias 200 val. eis slaugytojos padėjėjos pareigas, tai patvirtina ir vėlesnis šalių susirašinėjimas (2016-04-18 atsiliepimo 14 priedas). Ieškovė dirbdama darbo naudotojų naudai negalėjo dirbti lygiaverčio darbo, kokį dirbo pas darbo naudotojus tiesiogiai, nuolatos tą patį darbą dirbantys darbuotojai švedai. 2016-05-17 teismo posėdyje ieškovė pripažino, jog bendrosios praktikos slaugytojos pareigų, nepaisant darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atlikti visa apimtimi ir tokiu pat krūviu kaip kolegos švedai negalėjo. Apeliantė šią aplinkybę vėliau pradėjo neigti. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad jog šalių pasirašytas darbo sutarties 1 priedas (t. 1, b. l. 178.) atitinka tikrąją šalių valią. Ieškovė pripažino, kad ir vėlesniu darbo santykių laikotarpiu negalėjo dirbti lygiaverčio darbo, palyginti su tiesiogiai pas darbo naudotojus dirbusių nuolatinių darbuotojų švedų atliekamu darbu.

18. Skaičiuodama savo reikalavimus ieškovė naudojo statistinį 15,56 Eur įkainį (bruto), kurį apskaičiavo netinkamu būdu. Šis įkainis, kurį ieškovė naudojo remdamasi straipsniu „Pasiklydęs Stoholme“, yra įkainis bruto. Ieškovei buvo skaičiuojamas ir mokamas įkainis neto, to skaičiuodama savo reikalavimus ieškovė neįvertino. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs ieškovės pateiktą Žmogiškųjų išteklių Dalarnos grafystės vadovo pasirašytą 2016-05-11 atsakymą, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos „Varforbundet“ Strateginių derybų rūmų federalinės ombudsmenės 2016-05-11 pasirašytą atsakymą, Region Skane Koncernkontoret, įsikūrusios adresu 291 89 Krisianstand, Skane region, Švedija, 2016-05-23 atsakymą ir kitus byloje esančius įrodymus, pagrįstai ieškovės reikalavimus atmetė. Papildomai pažymėtina, jog darbo užmokestis tarp šalių sudarytoje darbo sutartyje buvo sulygtas ir ieškovei mokėtas neto suma, todėl apylinkės teismo atlikta lyginamoji analizė pagal neto dalį yra pagrįsta, o ieškovės apeliaciniame skunde pateikti skaičiavimai / palyginimai yra klaidinamo pobūdžio.

19. Darbo sutartimi (4.5, 4.6 punktai) šalys sulygo valandinius įkainius, kurie išmokėtini 4.4 punkte nustatyta tvarka. Darbo sutarties 4.8 punktu šalys įtvirtino, jog į 4.4 punktu nustatyta tvarka išmokėtas sumas įeina ir yra įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, įskaitant ir dienpinigius. Taigi šalys iš esmės sulygo ne tik dėl darbo užmokesčio mokėjimo sistemos, bet ir dėl dienpinigių dydžio, dienpinigių dydį proporcingai susiedamos su faktiškai išdirbtų valandų skaičiumi. Ieškovei už 182 komandiruotės dienas išmokėta 8056,00 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną, patvirtina, kad atsakovė iki galo įvykdė įsipareigojimus pagal darbo sutartį, nepažeisdama teisės aktų nuostatų.

20. Ieškovė prašo sumokėti darbo užmokestį už laukimo periodus, šį reikalavimą kildina iš Lietuvos Respublikos laikinojo įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Ieškovė mano, jog nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų yra laikotarpiai nuo 2015-04-23 iki 2015-04-26, nuo 2015-06-04 iki 2015-06-16, nuo 2015-08-19 iki 2015-09-05, nuo 2015-10-19 iki 2015-11-01, nuo 2016-01-05 iki 2016-01-21, už juos atsakovė privalo sumokėti. Kolegijos vertinimu, ir šis ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas. Remiantis darbo sutarties 6.6 punktu, ieškovei taikoma suminė darbo laiko apskaita. Apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys aiškiai sulygo dėl darbo pagal poreikį: „Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršijant darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus.“ Vadovaujantis darbo sutarties 4.2 punktu, atsakovė papildomai įsipareigojo apskaitiniu laikotarpiu užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę ir ne didesnį nei maksimalų darbo krūvį per savaitę lyginamuoju, t. y. apskaitiniu, periodu. Ieškovė 2015 m. kovo mėn. dirbo 70 val., 2015 m. balandžio mėn. 132 val., 2015 m. gegužės mėn. 161,75 val., 2015 m. birželio mėn. 68,25 val., 2015 m. liepos mėn. 190,50 val., 2015 m. rugpjūčio mėn. 75,00 val., 2015 m. rugsėjo mėn. 137,75 val., 2015 m. spalio mėn. 79,00 val. Sutiktina su atsakove, jog apskaitiniais periodais užtikrinto darbo trukmė atitinka darbo sutarties sąlygas (4.2, 6.2, 6.6 punktai), dėl to ieškovės reikalavimas poilsio laiką tarp pamainų suminės darbo laiko apskaitos periodu apmokėti papildomai yra nepagrįstas. Suprantama, jog aplinkybė, jog atsižvelgdama į darbuotojų socialinius ryšius Lietuvoje atsakovė sudaro galimybę poilsio laiką leisti Lietuvoje ir tokiu būdu organizuoja komandiruočių laikotarpius, negali būti lemiančia papildomas pajamas ieškovei.

21. Vadovaujantis DK 128 straipsnio 1 dalimi, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Ieškovė 2016-02-11 prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo grindė darbo užmokesčio nemokėjimo aplinkybe, t. y. aplinkybe dėl neišmokėtų piniginių sumų: dienpinigių, skolos už kelionės ir transporto išlaidas, kurią taip pat kildino iš komandiruoto darbuotojo garantijų, 359,60 Eur skolos, kuri, jos nuomone, susidarė dėl netinkamai į apskaitą įtrauktų darbo valandų, bei, ieškovės manymu, atsiradusios skolos už darbo laukimo periodus. Tai reiškia, kad nesant ieškovės nurodytų aplinkybių prašymas nutraukti darbo sutartį yra nepagrįstas. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė apie savo sprendimą netenkinti prašymo ieškovę informavo 2016-02-17 laišku, kuris buvo išsiųstas elektroniniu paštu ir pakartotinai paštu (2016-04-18 atsakovės atsiliepimo 19 priedas).

22. Netenkinant reikalavimo nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu atmestini ir reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio bei išeitinės išmokos išmokėjimo. Kompensaciją už nepanaudotas atostogas atsakovė išmokėjo 2016-03-31, t. y. ieškovės atleidimo iš darbo dieną.

23. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl uždraudimo atsakovei pareikšti ieškovei materialųjį reikalavimą dėl piniginių lėšų, susijusių su mokymo išlaidomis, grąžinimo. Šiuo aspektu svarbu tai, jog byloje atsakovė nereiškė reikalavimo priteisti iš ieškovės mokymosi išlaidas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesant atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės jos turėtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu, teismas pagrįstai nesprendė dėl atsakovės patirtų mokymosi išlaidų dėl ieškovės švedų kalbos mokymosi pagrįstumo, dėl šalių sudarytos mokymosi sutarties pagrindu susiklosčiusio teisinio santykio pobūdžio ir šį prašymą atmetė.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė reiškė įvairius prašymus: atidėti bylos nagrinėjimą, teikė papildomus prašymus dėl faktiškai dirbtų valandų skaičiaus, atliekamų darbo funkcijų apimties ir kt. Teismas daugelį ieškovės prašymų tenkino, keletą kartų ieškovės prašymu atidėjo bylos nagrinėjimą (atsakovė prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nereiškė). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuolat ieškovei suteikdamas procesines nuolaidas, jos atžvilgiu nepažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai šio procesinio sprendimo priėmimui neturi teisinės reikšmės. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).

25. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,

Nutarė

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Rodyk draugams

Kaip pluša advokatas Domantas Skebas ir kontora Mažvydas Misiūnas ir partneriai

Parašė topgunforum | 2017-03-04 20:58

Perspausdinta iš Zynios.lt

http://www.zynios.lt/lietuvoje/advokatu-tarybos-pirmininkui-del-advokato-domanto-skebo-veiklos

Pareiškėja A.A., gyvenanti …..Vilniaus mieste

Advokatų tarybos pirmininkui Ignui Vėgėlei,  Lietuvos advokatūra, Tilto g. 17, Vilnius

PAREIŠKIMAS

2017-03-02, Vilnius

Manau, kad advokatas Domantas Skebas, dirbantis advokato kontoroje „Misiūnas ir partneriai“, toliau išdėstytais veiksmais pakenkė man, kaip klientei, ir pažeidė Advokatų profesinės etikos kodekso reikalavimus bei Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo nuostatas.

2017 m. sausio 3 d. pareiškėja A.A .padavė Vilniaus apygardos teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-51317-854/2016.

2017 m. vasario 2 dieną Vilniaus apygardos teisme sužinojau, kad advokatas Domantas Skebas, atstovaudamas pareiškėjai A.A pagal 2017-01-13 šalių sudarytą atstovavimo sutartį, padavė Vilniaus apygardos teismui pareiškėjos A.A pareiškimą dėl atsisakymo atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-51317-854/2016. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2017-01-13 šalių sudarytoje atstovavimo sutartyje nenurodytas civilinės bylos Nr. 2-51317-854/2016, tad advokatas Domantas Skebas neturėjo įgaliojimo paduoti pareiškimą Vilniaus apygardos teismui dėl atskirojo skundo atsisakymo. Advokatas Domantas Skebas ir pareiškėja A.A 2017-01-13 dieną sudarė atstovavimo sutartį dėl kasacinio skundo padavimo civilinėje byloje Nr. 2A-1769-460/2016. Manau, kad advokatas, pasinaudodamas atstovavimo sutartyje nustatyta pernelyg plačia įgaliojimo apimtimi ir mano nežinojimu, pakenkė mano interesams civilinėje byloje Nr. 2-51317-854/2016. Iš mano paduoto priešieškinio matyti, kad esu akivaizdžiai suinteresuota man palankiu civilinės bylos išsprendimu.

Pagal 2017-01-13 šalių sudarytą atstovavimo sutartį advokatas Domantas Skebas man paruošė kasacinį skundą byloje Nr. 2A-1769-460/2016 ir jį man perdavė elektroniniu paštu 2017-01-31 dieną. Atkreiptina, kad advokato surašytas skundas yra datuotas atgaline data - 2017-01-19 dieną. Susipažinusi su kasacinio skundo turiniu, nustačiau, kad skundas neatitinka LAT rekomendacijoms asmenims, paduodantiems kasacinį skundą civilinėje byloje, bei neatitinka CPK normų reikalavimams. Pažymėtina, kad advokatas skunde nurodė, kad yra atsakovo UAB „Orange Group Baltic“ atstovas byloje Nr. 2A-1769-460/2016. Manau, kad tokiais veiksmais advokatas Domantas Skebas turėjo tikslą sukliudyti man paduoti kasacinį skundą. Juolab, kad skundo teikimo terminas turėjo pasibaigti 2017-02-14.

2017-01-31 dieną šalių sudaryta 2017-01-13 d. atstovavimo sutartis buvo nutraukta.

Remiantis išdėstytu, prašau iškelti advokatui Domantui Skebui drausmės bylą ir išbraukti jį iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

Pareiškėja A.A.

Rodyk draugams

Klaipėdos apylinkės teismo teisėja Kristina Serdiukienė apskųsta dėl rašybos klaidų

Parašė topgunforum | 2016-10-03 18:39

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Serdiukienė apskųsta dėl rašybos klaidų

Perspausdinta iš portalo zynios.lt

http://www.zynios.lt/lietuvoje/klaipedos-apygardos-teismo-pirmininkui-del-teisejos-kristinos-serdiukienes-veiklos-2

Ieškovė V. M., gyvenanti … Vilniaus mieste

Teismo pirmininkui

Klaipėdos apygardos teismas, adresas: H. Manto g. 26, Klaipėda

SKUNDAS

2016-08-03, Vilnius

Pateikiu duomenis ir manau, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Serdiukienė civilinėje byloje Nr. 2-5770-911/2016 netinkamai taikė LR CPK įtvirtintas teisės normas, nesivadovavo įstatyme įtvirtintais rungimosi (CPK 12 str.) ir šalių procesinio lygiateisiškumo(CPK 17 str.) principais, pažeidė ieškovės teisę teikti įrodymus dėl aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, ir pateikti prašymus (CPK 42 str. 1d.) ir galimai padarė kitus civilinio proceso pažeidimus, kas įrodo pastarosios galimą šališkumą.

1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Serdiukienė neatsižvelgdama į tai, kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjami penki ieškovės V. M. atskirieji skundai civilinėje byloje Nr. 2-5770-911/2016, t.y. pilnai neišnagrinėjusi minėtos bylos, 2016 m. liepos 21 dieną paskelbė Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą dėl ieškovės V. M. civilinio ieškinio. Manau, kad tuo teisėja Kristina Serdiukienė šiurkščiai pažeidė civilinį procesą, pažeidė CPK įtvirtintus rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, pažeidė ieškovės teisę rinkti ir teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus (LR CPK 12, 17, 42 str.). 2016 m. liepos 21 dieną Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Marius Dobrovolskis išnagrinėjo ieškovės V. M. atskirąjį skundą, civilinės bylos Nr. 2S-1249-826/2016.

2016 m. liepos 28 dieną Klaipėdos apygardos teismo teisėja Aušra Maškevičienė išnagrinėjo ieškovės V. M. atskirąjį skundą, civilinės bylos Nr. 2S-1034-460/2016.

2016 m. rugpjūčio 8 dieną Klaipėdos apygardos teismo teisėja Giedrė Seselskytė nagrinės ieškovės V. M. atskirąjį skundą, civilinės bylos Nr. 2S-1410-613/2016.

2016 m. rugpjūčio 8 dieną Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Marius Dobrovolskis nagrinės ieškovės V. M. atskirąjį skundą, civilinės bylos Nr. 2S-1393-826/2016.

2016 m. rugpjūčio 18 dieną Klaipėdos apygardos teismo teisėja Erika Misiūnienė nagrinės ieškovės V. M. atskirąjį skundą, civilinės bylos Nr. 2S-1468-824/2016.

2. 2016 m. liepos 21 dienos Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo 15 puslapyje teisėja Kristina Serdiukienė nurodė melagingus duomenis, kad ieškovės į bylą pateiktame internetinio portalo „Pasiklydę Stokholme“ (Lost in Stockholm) straipsnyje nurodomas slaugytojo vidutinis mėnesio darbo užmokestis yra neatskaičius privalomų mokėti mokesčių. Manau, kad, sprendime pateikdama tikrovės neatitinkančią informaciją, teisėja Kristina Serdiukienė siekė priimti atsakovui palankesnį teismo sprendimą, nesilaikė visuotinai pripažintų moralės normų ir etikos reikalavimų.

3. Teisėja Kristina Serdiukienė surašė 2016 m. liepos 21 dienos Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, kuris neatitinka valstybinės kalbos reikalavimų. 2016 m. liepos 21 dienos Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo, kurį priėmė teisėja Kristina Serdiukienė, tekste apstu rašybos, gramatikos klaidų, kaip antai:

delspinigus

sutarties ąlygų

minimaus darbo …

primdama

Nurood, kad Švedijoje…

mokymo sutartį ir darbo sutartį turinį…

206-03-01

Remdamosi…dalimi, darbuotojas turi teisę…

prisiėmė.. įsipareigojimus dėl darbo įmonėje nustatytą laiką

darbdavio patirtos sąnaudoms darbuotojo naudai

Šis atsakovo aiškiai nurodomas ir šalių…

apskųsti minėtą darbo ginčų komisijos sprendimo…

priimto darbo ginčų komisijos neskundė …

nustytyta

komandiravimo rėžimas

apsaugos rėžimas

teisinio rėžimo taikymo

dirbant pas darbo naudotojo naudai…

minimaliaus darbo…

mėneisnis specilaisto

iš minimalių už mokesčių normų…

Dėl 1590 Eur dydžio delspinigių priteisimo (turėjo būti – dienpinigių)

komandiravimo rėžimas

apsaugos rėžimas

dėl delspinigių mokėjimo… (turėjo būti – dienpinigių)

pirmosiomis savaitės projekto Švedijoje metu…

Prašau teismo pirmininką patraukti drausminėn atsakomybėn Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėją Kristiną Serdiukienę dėl netinkamo CPK normų taikymo ir kitų nurodytų pažeidimų.

V. M.

Rodyk draugams

Ar tikrai yra teisi Klaipėdos m. apylinkės teisėja Kristina Serdiukienė?

Parašė topgunforum | 2016-07-13 08:08

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=02b3695d-4d5d-4a18-8228-976c0994b503

BYLA DĖL DARBO TEISINIŲ SANTYKIŲ

[2016-06-03][nuasmeninta nutartis byloje][2S-1058-163-2016].docx

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2S-1058-163/2016

Teisėja Kristina Serdiukienė

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 2 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje (teisėja Kristina Serdiukienė) pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei UAB „Orange Group Baltic“ dėl piniginių lėšų, susijusių su darbo užmokesčiu, priteisimo, įpareigojimo atsakovą nereikalauti atlyginti mokymosi išlaidų ir kitų reikalavimų,

n  u  s  t  a  t  ė :

2016-04-21 ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė teismo priteisti iš atsakovės 17 000,74 Eur neišmokėtą darbo užmokestį, 1590 Eur dienpinigius, už delsimo atsiskaityti laiką priteisti vidutinį darbo užmokestį iki visiško atsikaitymo, pripažinti 2015-03-09 darbo sutartį Nr. TA-20 nutrūkusia pagal DK 128 str. 1 d., išmokant ieškovei 2 vidutinių mėnesių darbo užmokesčio išeitinę kompensaciją bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, įpareigoti atsakovą nereikalauti iš ieškovės mokymosi išlaidų, priteisti 5 procentų metines palūkanas. Ieškovė taip pat  prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas 23 000 Eur arba kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-04-25 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, atmetė ir ieškovės prašymą išreikalauti įrodymus.

2016-05-02 ieškovė pateikė atskirąjį skundą, juo prašė panaikinti 2016-04-25 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-5770-911/2016 ir klausimą išspręsti iš esmės - areštuoti atsakovei UAB „Orange Group Baltic“ priklausančias pinigines lėšas 23 000 Eur arba kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Ieškovė atskirajame skunde taip pat prašo panaikinti 2016-04-25 nutartį, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą išreikalauti duomenis iš Švedijos Karalystės medicinos įstaigų dėl faktinio ieškovės V. M. darbo užmokesčio dydžio. Ieškovė taip pat prašė panaikinti nutarties dalį, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją skubos tvarka atlikti atsakovės UAB „Orange Group Baltic” ir su ja susijusios bendrovės UAB „Scandinavian School of Language” ūkinės - finansinės veiklos patikrinimą ir išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo išvadą dalyje, susijusioje su darbo užmokesčio ir dienpinigių V. M. išmokėjimu. Prašė šį klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją atlikti minėtus veiksmus. Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo atsisakymu tenkinti pareiškėjos prašymą skubos tvarka įpareigoti Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrių skubos tvarka išsamiai išnagrinėti ieškovės V. M. 2016-02-05 skundą ir išspręsti šį klausimą iš esmės - įpareigoti skubos tvarka Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrių išnagrinėti minėtą skundą ir išreikalauti išvadą dėl pilna apimtimi išnagrinėto ieškovės skundo, papildomai įvertinti skunde nurodytus klausimus. Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas 2016-04-25 nutartimi nepagrįstai atmetė jos prašymą išreikalauti iš atsakovės įrodymus apie – sąskaitą-faktūrą, kurią UAB „Scandinavian School of Languages“ išrašė atsakovei UAB „Orange Group Baltic“.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-05-04 nutartimi priėmė ieškovės atskirąjį skundą dalyje dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-0425 nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiti atskirajame skunde nurodyti reikalavimai (dėl duomenų išreikalavimo iš Švedijos Karalystės medicinos įstaigų dėl faktinio ieškovės V. M. darbo užmokesčio dydžio, dėl įpareigojimo Valstybinės mokesčių inspekcijos skubos tvarka atlikti atsakovės UAB „Orange Group Baltic” ir su ja susijusios bendrovės UAB „Scandinavian School of Language” ūkinės - finansinės veiklos patikrinimą ir išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto patikrinimo išvadą dalyje, susijusioje su darbo užmokesčio ir dienpinigių V. M. išmokėjimu, dėl įpareigojimo Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrių skubos tvarka išnagrinėti ieškovės V. M. 2016-02-05 skundą ir išreikalauti iš šios įstaigos išvadą dėl pilna apimtimi išnagrinėto ieškovės skundo, papildomai įvertinant skunde nurodytus klausimus, dėl išreikalavimo iš atsakovo įrodymų – sąskaitą-faktūrą, kurią UAB „Scandinavian School of Languages“ išrašė atsakovei UAB „Orange Group Baltic“ ir banko pervedimo dokumentą, įrodančius, kad 2014 arba 2015 metais atsakovas iš tikrųjų apmokėjo (patyrė išlaidas) 4033 Eur už ieškovės kvalifikacijos kėlimą – švedų kalbos mokymą) buvo išspręsti 2016-04-25 parengiamojo teismo posėdžio metu žodine nutartimi, kuri negali būti skundžiama atskiruoju skundu, todėl jų pirmosios instancijos teismas nepriėmė kaip atskirojo skundo objekto.

Ieškovė pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti 2016-05-02 pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atskirojo skundo dalies atsisakymo priimti ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti ieškovės atskirojo skundo dalį dėl 2016-04-25 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės reikalavimus. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiama nutartis negali būti skundžiama atskiruoju skundu, kadangi ieškovė pasinaudojo teise, nustatyta LR CPK 334 straipsnyje, apskųsti pirmosios instancijos teismo žodines nutartis apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolimesnei bylos eigai. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė LR CPK 315 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir skundžiamoje nutartyje nepateikė jokios motyvacijos, kad skundžiama nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Taigi teismas nepagrįstai atsisakė rinkti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329, 338 str.).

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl atskirojo skundo priėmimo. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo žodinės nutarties, kuria teismas atsisakė išreikalauti įrodymus iš ieškovės nurodytų institucijų bei rašytinės nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atskirojo skundo dalį dėl ieškovės reikalavimo panaikinti pirmosios instancijos teismo žodinę nutartį atsisakyti išreikalauti įrodymus iš ieškovės nurodytų institucijų. Atskirojo skundo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmė. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos nutarties, kuria teismas atsisakė priimti atskirąjį skundą dalyje dėl žodinės nutarties apskundimo.

Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad skundžiama nutartis negali būti skundžiama atskiruoju skundu, kadangi ieškovė pasinaudojo teise, nustatyta LRCPK 334 straipsnyje, apskųsti pirmosios instancijos teismo žodines nutartis apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolimesnei bylos eigai. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė LRCPK 315 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir skundžiamoje nutartyje nepateikė jokios motyvacijos, kad skundžiama nutartis neužkerta kelio tolesnei bylos eigai.

Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo nutartys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismo 2016-04-25 žodinė nutartis, priimta parengiamojo teismo posėdžio metu,  nėra apeliacijos objektas pagal LR CPK 334 straipsnį ir negali būti skundžiama.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LRCPK 178 str.). Įrodymų priėmimas yra teismo diskrecijos teisė, teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, vertina, ar jie susiję su byloje nagrinėjamu klausimu, ar yra leistini, ar papildomų įrodymų rinkimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir pan. Šioje byloje teismas, atsisakydamas priimti įrodymus, motyvavo žodinę nutartį bei nurodė ieškovei, jog ji turi teisę pati kreiptis į nurodytą instituciją bei išreikalauti dokumentus bei pateikti juos teismui (2016-04-25 teismo posėdžio įrašas 54:56 min.). Teismas papildomai nurodė, kad atsisakius išreikalauti prašomus įrodymus, neužkertamas kelias tolimesnei bylos eigai. Jei ieškovė mano, kad minėti įrodymai yra reikšmingi byloje, ji turi teisę tokį prašymą pateikti apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kartu su apeliaciniu skundu, pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškovės patikslinto ieškinio.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą nutartį byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties apeliantės nurodytų atskirojo skundo argumentų pagrindu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

n  u  t  a  r  i  a :

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja Alona Romanovienė

Rodyk draugams

Ar Klaipėdos apygardos teisėjos Kristina Serdiukienė ir Alona Romanovienė pažeidė Teisėjų etikos kodeksą?

Parašė topgunforum | 2016-07-12 08:19

Teisėjų tarybos pirmininkui

Teisėjų taryba, L. Sapiegos g. 15, 10312 Vilnius

SKUNDAS

2016-06-23, Vilnius

Turiu pagrindo manyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Kristina Serdiukienė ir Klaipėdos apygardos teismo teisėja Alona Romanovienė galimai pakenkė teismo autoritetui, galimai pažeidė Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso teisingumo, pareigingumo, pavyzdingumo ir nešališkumo principus, galimai nesivadovavo įstatyme įtvirtintais rungimosi (CPK 12 str.) ir šalių procesinio lygiateisiškumo principais (CPK 17 str.), galimai pažeidė ieškovės teisę teikti įrodymus dėl aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, ir pateikti prašymus (CPK 42 str. 1 d.). Taip manau dėl toliau pateikiamų aplinkybių.

Esu ieškovė civilinėje byloje Nr. 2-5770-911/2016 dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ir darbo sutarties nutraukimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja K.Serdiukienė 2016-04-25 nutartimi atmetė  šiuos ieškovės prašymus:1) išreikalauti duomenis dėl faktinio ieškovės darbo užmokesčio dydžio iš Švedijos Karalystės medicinos įstaigų, kuriose ieškovė dirbo 2015 metais; 2) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją skubos tvarka atlikti atsakovo ūkinės – finansinės veiklos patikrinimą ir išreikalauti iš VMI atlikto patikrinimo išvadą dalyje, susijusioje su darbo užmokesčio ir dienpinigių ieškovei išmokėjimu; 3) įpareigoti Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrių skubos tvarka  išsamiai išnagrinėti  ieškovės 2016-02-05 skundą dalimi, kiek tai susiję  su darbo sutartimi sulygtu darbo užmokesčiu bei dienpinigiais, ir išreikalauti iš VDI Klaipėdos skyriaus išvadą dėl pilna apimtimi išnagrinėto ieškovės skundo; 4) išreikalauti iš UAB „Orange Group Baltic“  įrodymus - sąskaitą-faktūrą, kurią atsakovui UAB „Orange Group Baltic“  išrašė bendrovė UAB “Scandinavian School of Language” ir banko pervedimo dokumentą, įrodančius, kad 2014 arba 2015 metais atsakovas iš tikrųjų apmokėjo (patyrė išlaidas) 4033 Eur už ieškovės kvalifikacijos kėlimą - švedų kalbos mokymą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja K.Serdiukienė atsisakė tenkinti ieškovės 2016-05-17 dienos rašytinį prašymą Klaipėdos apylinkės teismui: 1) išreikalauti iš atsakovo ieškovės kelionę į Švediją ir atgal patvirtinančius buhalterinius dokumentus: originalius kelionės bilietus,  jų įsigijimą patvirtinančias sąskaitas-faktūras ir avansines ataskaitas; 2) įpareigoti atsakovą UAB „Orange Group Baltic“ išversti į lietuvių kalbą visų kelionės į Švediją ir atgal bilietų, patvirtinančių ieškovės siuntimą dirbti į Švediją 2015 metais, tekstą.

Manau, kad teisėja K.Serdiukienė pažeidė CPK 290 str. 4 dalies nuostatą, nes, nagrinėdama bylą iš esmės, t.y. ne parengiamajame teismo posėdyje ar ne nagrinėjimo teisme metu, priėmė ne rašytines nutartis, bet žodines nutartis.

2016-05-17 dieną teisėja K.Serdiukienė tenkino ieškovės 2016-05-17 rašytinį prašymą Klaipėdos apylinkės teismui prijungti prie civilinės bylos ieškovės 2016-05-02 prašymus (įskaitant ir jų vertimą iš anglų kalbos) Švedijos municipalinių darbininkų sąjungai, Švedijos darbo aplinkos inspekcijai, Dalarna apygardos savivaldybei Švedijoje ir Skåne apygardos savivaldybei Švedijoje,  tačiau 2016-05-23 posėdžio metu žodine nutartimi minėtus 2016-05-02 dokumentus pašalino iš bylos ir grąžino ieškovei.

2016-06-21 dieną teisėja K.Serdiukienė žodine nutartimi atsisakė tenkinti ieškovės 2016-06-13 rašytinį prašymą prijungti prie bylos įrodymą,– ieškovei 2015-02-28  dieną atliktus  VšĮ VU ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centro MRSA mikrobiologinius tyrimus.

Taip pat 2016-06-21 dieną teisėja K.Serdiukienė žodine nutartimi atmetė ieškovės žodinį prašymą prijungti prie bylos įrodymus: kopiją internetinio susirašinėjimo su 2015-07-28 dienos ieškovės švedų kalbos testo rezultatais, teismo išlaidas patvirtinančius dokumentus: sąskaitą faktūrą VN Nr. 20082049 už dokumentų vertimą iš anglų į lietuvių kalbą ir banko mokėjimo nurodymo kopiją.

Tą pačią 2016-06-21 dieną teisėja K.Serdiukienė žodine nutartimi atmetė ieškovės 2016-06-21 rašytinį prašymą Nr. 1 išreikalauti iš atsakovo bendrovės administracijos vadovo ir buhalterio parašais patvirtintus bylai nagrinėti būtinus dokumentus - 2015 metais sudarytus atsiskaitymo lapelius. To paties posėdžio metu  2016-06-21 dieną teisėja K.Serdiukienė žodine nutartimi atmetė ieškovės 2016-06-21 kitą rašytinį prašymą išreikalauti iš atsakovo ieškovės kelionę į Švediją ir atgal patvirtinančius buhalterinės apskaitos dokumentus - avanso apyskaitas (avansines ataskaitas), kurias 2015 metais ieškovė pateikė atsakovo buhalterijai.

Manau, kad Klaipėdos apygardos teismo teisėja Alona Romanovienė pažeidė ieškovės teisę rinkti ir teikti teismui įrodymus, 2016-06-02 nutartimi palikusi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį nepakeistą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, prašau Teisėjų tarybos pirmininką atlikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos Kristinos Serdiukienės ir Klaipėdos apygardos teismo teisėjos Alonos Romanovienės veiklos vertinimą ir iškelti drausmės bylą dėl kenkimo teismo autoritetui bei Teisėjų etikos kodekso principų pažeidimų.

Publikacija perspausdinta iš internetinio portalo zynios.lt

Rodyk draugams